Viskas mano.
Ir likimas, ir viltis.
Abiems dėkoju
už spyglius ant tako,
už pušų vakarį kvapą.
Už akimirkas, kai žemė
slydo iš po kojų.
Ir kažkas duobėn dar
pastūmėt suskato.
Viską rytą priimu,
lig vakaro myluoju,
naktimis migdau
kaip kūdikėlį vygėje.
Na ir kas, kad
gulbės pieno upės
dangiškajam žemės rojuje,
pamojavę šilko bangele,
kosminiu greičiu nutolsta.
Lieka manojo likimo
karštos pėdos.
Ir viltis ne per stipriai
į jas nudegti.

2019