Kelias žvilga,
Parsivedu saulę namo
Per babaigiančias tirpti žiemos papilkėjusias skiautes.
Tarsi gyvas sidabras
Visais pašaliais gurga, alma iš ledo ištrūkęs vanduo.
Kojos buvo užmiršusios
Batais moliniais kaip autis,
Bet dabar tik pradžia patižimo, vėjuotos drėgmės.
Zylė švilpauja naują giesmelę,
Užskridus į klevo viršūnę.
Ir ant žvilgančio kelio kol kas nei vienos pilko purvo dėmės.
Tik iš sodo išeinančias stirnas
Aploja lydėdami šunys.
Aš prisiminiau skonį sulos
Ir prabudo staiga troškulys,
Tarsi kraujas sujudino gysloj tirštai susitvenkusį ižą.
Ar meni, kaip kadais
Susitikome šitam kely?
Gal ne saulė apžilpino,
Ledas ištirpęs aky skaisčiai žiba.
Aš parsivedu saulę namo.
Atlapi kailiniai.
Kyla žvilgsnis aukštyn debesynus lydžiu kai per dangų.
Ko gi tvinksniai suspurda dabar neramiai?
Iki laimės pilnos 
Vieno gurkšnio sulos juk pakanka?..