Jau per maža, matyt,
Šį pavasarį plūsta sulos,
Kad išjudintų akmeniu virtusią vienišą širdį.
Tu atplyšti, grimzti – nei skubėt, nei vėluot,
Nei nuo šilto pavasario spindulio glostymo tirpti.
Nueinu.
Palieku.
Stingulys tavo žiemiškas žeidžia vienok,
Nes tu silpna neleidi man būti pats tapęs bejėgiu.
Bendrą taką žolynai ir samanos baigia be garso užklot.
Neša bėgantis tirpsmo vanduo.
Nemanyk, jog aš bėgu.
Mes pamiršom abu,
Kaip vertėtų ieškoti gyvuosiuose lašo sulos – 
Braukti pirštais jautriais,
Glamonėti ir godžiai laižyti.
Jei atplyšti, grimzti – 
Nei skubėt, nei vėluot.
Vienišystė ištirpdo poroj sulą kvietusią buvusią lytį.