Kai sėdim įsauly,
Sutirpsta mūsų jausmo turinys,
Dėl to raukšlėjas kūno maišas, bliūkšta.
Jei ašaroti, 
Dar ne kruvini.
Tyla tiek prislegia, jog nepajėgiam krūpčiot.
Irzlus išsivadėjo bambesys.
Tik pirštai gniaužia konvulsingai rūbą.
Nakty su nerimu klausiausi –
Ar esi?
Nes ne senatvė, o vienatvė žudo.
Taip, mes du juodraščiai,
Malda kur paraštėj,
O kur poezija, kur adresai – išblukę,
Pavieniai rašmenys pažirę be prasmės.
Ar išskaitytų kas, iškoštų kas pro lūpas?
Bet mudu įsauly.
Garuoja kailiniai.
Pusnis paplikusi ir taip, kaip mes, patižus.
Kada čia sutūpėm?
Tikriausiai jau seniai.
Maišuos subliuškusiuos nebeištirpsta ižas.
Gal laikas sliūkinti?
Štai saulė prie laidos,
Tuoj ją sutriauškins juodadantis miškas.
Ar tu tiki, kad rytą Dievas duos,
Jeigu nesimeldėm per žiemą už viens kitą?