Nuodingi žmonės nori tavo kraujo. 
Jie gers jį kaip vampyrai, jiems skanu. 
Nekaltas kraujas, kur nėra apgaulės – 
Skaniausias jiems, taip nuo senų laikų. 

Nuodingi žmonės šmeiš tave ir juodins, 
Kiekvieną sėkmę nesėkme pavers. 
Norėsi tu ištrūkti, kilt į viršų, 
bet jie tave atgal atkakliai temps. 

Jie gąsdins tave nebūtais dalykais, 
Kad tu nebeužmigtum naktimis. 
Privers tave kaltu nekaltą jaustis, 
Ir juoksis, nors tau taip skaudės širdis. 

Tavim naudosis jie, nes gi patogu, 
Labai maloniai su tavim kalbės. 
O panaudoję, tuoj išmes kaip šiukšlę, 
Ir tarp savęs dar pašaipų pridės. 

Tave, kaip kokį naivų avinėlį, 
Į miško tankmę jie saldžiai vilios. 
Pajutę, kad jau nieks jų nebemato, 
Vilkais atvirtę, mikliai sudoros. 

Atrodys jiems, kad viskas tau nukrito 
Kaip Dievo dovanėlė iš dangaus, 
Ir nesvarbu jiems, kiek stengeis, kiek dirbai – 
Jiems visko reikia čia, dabar, tuojaus. 

Ir keršys jie, nes baisiai neteisinga 
Darbštus kad turi, lodoriui – špyga. 
Užpjaut po biškį žmogų, sudoroti – 
Lengviausias kelias. Tai minios jėga!