Tai pražarstei ir pašalą patižusį, ir sniego likučius,
Ir grumsto antvožą, ir net pernykštį lapą,
Gležnasis daige, neužaštrintu galu?
Aš suklusau, tava pamačiusi – ką mano kraujas sako?
Gal ir jame prologas gyvastingų gaivalų?
Į dangų rodai? Debesynai plyšta,  mes geriam giedrą – 
Kokteilį svaigų saulės spindulių.
Pusnynai traukiasi, likučiai – šukės, skiautės, skiedros,
Nesurenkamas lego praeities dalių.
Būk sveikas, daige, Gera, kad sulaukiau
Tavosios pergalės ir vėliavos vilties.
Linkiu tau veržliai subujot ir augti – 
Net kumpą stuburą ta pastanga išties.