Ar jauti, 
Kaip eižėja nakty tavasis kūno molis
Lyg užkeiktas jausenų sausros?
Susišluotos dulkės iš pasuolės
Patirtos pilnatvės neatstos.
Kas nukrito, kas – toli išskrido.
Raižo mintį likę trupiniai.
Kasdienybė it neplautas rykas,
Iš kurio tu medų išlaižei.
Už langų tuoj plūs nektaro upės.
Kai tylu čia, mūsų avily.
Rodos, eitum, pačios kojos tupias.
O sapne skraidyti tai gali?
Pamelavo atidrėkęs vėjas,
Kad visi atgyja po žiemos.
Ir kada, sakyk, mes ištrupėjom?
Visko daug. Tik maža šilumos.
Šykščiai kalbamės. Drėgmės – tik vienas lašas
Greitai slepias raukšlės vagoje.
Laukuose vasaris tingiai rąžos,
O mes eižėjam. Kiekvienas savyje.