Tarsi tirpsmo vanduo
Tu nuslysti manuoju paviršium.
Nuo glamonės prasiveria
Kūno užkaistančio poros.
Mūsų rankos susiveja
Tartu vijoklių dvi virkščios
Ir jutimų tiek daug,
Jog esktazėj pritrūkstame oro.
Tarsi tirpsmo vanduo
Tu į mano esybę susigeri,
Bet ant juslių išmėtai
Ir geismą, ir alkį, ir troškulį.
Atsiminsi ilgam,
Kaip dejuoju aš aistrai prisirpusi,
Lai nedrįs nieks manyt,
Jog tai buvo ne skrydis, bet nuopuolis.
Plūstu aš iš krantų
Nuo to vieno vienintelio lašo,
Kuris perpildė sielą,
Jau buvusią ilgesio sklidiną,
Tarsi tirpsmo vanduo,
Kurs gyvybę ateiti paprašo,
Kurs nebėga sutikt,
Bet nuvirva be valios išlydint.