Nežinau, ar sušildys tave
Rašmenų suraizgytų ažūras,
Bet rusena viltis,
Kad jausmai išplazdėję atras išgodotus namus,
Liks toli paraštėj
Sielą drumsčiančio ilgesio pėdsakai sūrūs,
Kai ant lūpų nutūps
Lengvasparnis šypsnys ir atodūsiai jo nenupūs.
Aš tikiu tavimi kaip Dievu.
Leisk pajusti ir tavo tikėjimą,
Leisk išvysti žaras
iš gelmių kada kraujas atplūs.
Iškliedėsiu tirpsmu
Per sustingdančią gyvastį žiemą,
Nes rusena viltis,
Kad jausmai išplazdėję atras išgodotus namus.
Tu ne laišką skaitai –
Nuogą sielą žvilgsniu glamonėji.
Aš į raides riečiuos,
Prisišlieju, išgiedu žodžius.
Aš tikiu tavimi kaip Dievu.
Leisk pajusti ir tavo tikėjimą,
Kai ant lūpų nutūps lengavsparnis šypsnys
Ir atodūsiai jo nenupūs.