Išmoki, žvaigždūne, suspindęs užgesti,
Nes liaupsės po spindulį šviesulius kramto.
Paduosi gerbėjams net kepenis lesti – 
Per Letą netrems gal į ūkanų krantą?..
Tačiau tai – klaida. Dėmesys – kiauras maišas,
Ką vakar nešiojo, tą šiandien – į purvą.
Minia ir tironą, ir juokdarį traiško,
Žvalių prasisiekėlių lūkesčius siurbia.
Ji vėl rėkia: Dar!, nes nei kuo nesisotina.
Senuosius pamynus, nušvinta naivieji,
Dėl liaupsių paneigę ir vardą, ir motiną.
Žvaigždūnų daugyn. Ko pasaulis tamsėja?