Ant nakties mėnulis pasikoręs,
Spindi žvaigždėms numirėlio dantys
Ir kviečia į pragarą šokančios vėlės:

Ant tako pasiklydę kelio neranda;
Ant tako liepsnojantys žmonės –
Jūs nieko nematot, jūsų širdys kraujuoja.

Ir prasiskleidžia rūko užuolaidos,
Pievoje vienišas medis veja vėją šalin,
O pragare garuoja katilas tekilos:

Gerkit ir garbinkit šaltą duobę, kurioj mirėt;
Laistykit ašaras ant savo griaučių –
Jūs nieko nežinot, jūsų širdys kraujuoja.

Upėje paskendo paskutinis rasos lašas,
Šypsosi žvaigždėms negyvi kalnai
Ir staugia tamsos žvėrys velnių krūtinėse:

Sveiki atvykę po degančiu dangum;
Sveiki atvykę į šiandienos paradą –
Jūs nieko negirdyt, jūsų širdys kraujuoja.

Šaltos akys prie kapinių tvoros,
Žvanga grandinės ant numirėlio rankų
Ir šviečia balti vėlių kaulai po antkapiais:

Ant tako pasiklydę kelio neranda;
Ant tako liepsnojantys žmonės –
Jūs nieko nematot, jūs nieko nežinot.