Papilkėjo ir bliūkšta
Ražienų paklodės ir tvarsčiai.
Miglose patys sau
Pasišviečia nublausę žibintai.
Šitiek drumsto vandens.
Ar pajėgs žemės kempinė gerti?
O čia dar vėl dangus
Nesustabdomom šlapdribom krinta.
Rytas markstos ilgai,
Švokščia, kosti kaip senas ligonis.
Prašviesėjus mintis
Nusirito kažkur nuo lentynos.
Gal gurkšnelis sulos
Panaikintų būties gaižų skonį?
Bet grįžtu į namus
Avietyne šakų prisiskynus.
Kopsiu sunkiai, lėtai
Į pavasarį lyg į dangoraižį,
Kuriame sudėvėtiems
Nieks lifto įrengt nesumojo.
Atradau po egle
Išgliaudytą pernykštį kankorėžį.
Jei viršūnė aukštai,
Ar nukritęs bet kas susiploja?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2019-02-04 13:16:41
Į pavasarį, lyg į dangoraižį - taikliai...
O net ir nuo aukštai nukritę, ne visi susiploja, svarbu - kur, ant ko kristi...