Pamaniau,
Kad būtis – tai pavasaris
Trykšta giesmėm tarp tavęs ir manęs,
Nes kiekvienas raumuo vos suspėja priimt kraujo sulą.
Įtikėjau, kad ji
Dovanotas aistras oriai neš.
Gal vaizduotės per maža,
Kad karšintis kertę pasiūlys.
Taip diena iš dienos.
Lyg ir išmegzta raštais gija,
Lyg ir mainosi spalvos,
Lyg būsim priėję rugsėjį,
Lyg be žodžių – be vėjo pradėjau suprasti tave
Ir staiga pajutau,
Kiek susirinkto daug išbyrėjo.
Tebečiulbu, nors kimstu
Ir tu negirdi –
Tarpe mūsų atsigulė gruodžio šešėlis,
Bet būtis kaip sula –
Ir vėsi, ir gardi.
Pamaniau, kad laiminga,
Jei svaigom negėrę.
Štai kodėl, kai artėja žiema užmaršties,
Atsigulsiu rami po drobulėmis sniego –
Jei giesmės vienas kito netektų girdėt,
Pamaniau, kad pajusiu, kaip tirpsmas atbėga.
Naujo laiko – vaikų –
Čiauškesiuos vėl jėga, nesuvaržomas skrydis.
Tai kas, kad nespėju.
Pamaniau, kad mirtis dar nėra pabaiga,
Nes būtis gomury vis saldėja, saldėja.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...