Pirma mintis užrašius pavadinimą – o ar tikrai buvusius, gal tik pasivaidenusius? Buvusius. Tik ar tikrai mano gyvenime? Ne. Jie buvo savo gyvenimuose, savam laike, savame pasaulyje, savuose jausmuose, svajonėse. Jie žinojo mane esančią, bet jiems nerūpėjau, manęs, gyvo žmogaus jiems nereikėjo. Mano buvimas turėjo juos linksminti, pildyti jų įgeidžius, kutenti savimeilę. Turėjau būti jų žaisliukas, atitinkantis jų sukurtus standartus, nenukrypstantis į nieką savitą, į mano. Jei bent tas mano savitumas būtų atitikęs ar net pranokęs jų lūkesčius, jie būtų nudžiugę, gyręsi, kad štai šio nuostabaus tvarinio, pranokusio netgi juos, autoriai yra jie, o jis yra jų nuosavybė. Manęs, gyvos, jų pasauly nebuvo.
Ar žmoguje yra kas nors daugiau, negu jo aš?
Ilgai ilgai žvelgiu į gatvę, matau, kaip iš lėto viskas grimzta į naktį, blunka, nyksta. Kažkur, pasąmonės gelmėj, kirba absurdiškas klausimas – ar iš viso yra tai, kas yra, tai, ką matau pro savo daugiabučio langą, kas išnyksta prieblandoje? Viskas tėra miražas, esantis tik tiek, kiek realus gali būti miražas. Jis sau, aš ir visi kiti žmonės, namai, debesys, prieblanda sau. Nesusiję. Svetimi.
Staiga įsižiebia gatvių žibintai, sugrįžta tai, kas buvo beišnykstą. Sugrįžęs pasaulis dar svetimesnis – miesto mūrai, gatvių žibintai, skurstantys medžiai, mašinytės, nepažįstamų žmonių figūrėlės...
Man liūdna. Liūdesys yra jausmas ir vargu ar galima jį suprasti, įvardinti priežastis, kaltuosius. Man liūdna. Jau seniai po pusiaunakčio, pradeda švisti. Užgęsta žibintai. Man liūdna.
Retkarčiais tenka važiuoti pro namus, kur gyveno tėvelis, žmonių minioje dairausi, bene pamatysiu jį, senučiuką, žilučiuką, lėtai išeinantį pro namo kertę, bet žinau – jau niekad. Jo nėra. Jis nesantis. Bet einant pro kapus jis man gyvas, gyvesnis nei buvo gyvendamas. Tai kaip apie nesantį kalbėti galiu, jei kuo labiau tolsta laike, tuo tikresnis? Kodėl taip? Tas amžinas kodėl.
Todėl, kad dabar tuos žmones, kurių jau nebėra, pagaliau galiu mylėti ir jis nebegali mano meilės atstumti.
 
spyglių grožis
ne į pirštus į širdį
neliesk! nemylėk!
 
Kažkada, seniai seniai, prieš daugelį metų atvažiavau į miestą, ėjau lėtai lėtai, dairydamasi žmonių minioje, bene pamatysiu kur vienplaukę tėvelio galvą – baltą švylio pūkutį. Mama neatmena jo nežilo, nuo jaunumės. Nejau lemtis žinojo, kiek skausmo jam atseikėta?
Einu pro namo kampą, laiptais, pažįstamos durys, skambutis. Tyla. Žingsnių negirdėti, bet spyna trakšteli. Vaiduoklis?
Jo moteris. Akyse klaustukas – ką lemtis atvedė prie jų durų? Baimė. Viso gyvenimo baimė. Palengvėjimas – ne uniformuoti. Vis dar baimė, po šitiekos metų? Nusivylimas – ko jau ko, manęs laukė mažiausiai. Susitvardo. Sunkiai skleidžiasi dygi, dirbtinė šypsena. Entuziastingi šūksniai. Balse valingai ir nevalingai nuskamba daugybės jausmų atgarsiai, tikrai ne mažiau, negu žvilgsnio prasmių Monos Lizos veide. Tik tuose žvilgsniuose nė vienos šviesios prasmės. Iš savo kambarėlio išeina tėvelis – vienmarškinis, menkas, persikreipęs – lagerių įspaudai. Akimirksnį pajaučiu, kad jo džiaugsmas tikras, bet jis savąją pažįsta, išgirsta ir tai, ko jos balsas nenorėtų išduoti. Tada jo žvilgsnis nukrypsta į mane, griežtas, reikalaujantis ir tik trupučiuką prašantis – neužgauk jos, mano moters, netoleruosiu.
Tarsteliu:
– Cha?
Pagalvoju – turėtų suprasti, kad tai priklausys nuo to, ar ji neužgaus manęs. Tarsi išgirsta mano mintį. Nurimsta. Abu. Ir aš užsidedu gerumo kaukę – prieš ją. Tėvelis vedasi mane į savo kambarėlį, rodo dovanas, gautas nuo bendradarbių per jubiliejinį gimtadienį. Rašomąją mašinėlę, nes po persirgto insulto liko silpna dešinioji ranka, o mašinėle rašyti gali. Ruošia knygą leidybai, verčia Hugo. Aš taip pat tarsi girdžiu jo mintis – o tu, dukrele, taip abejingai tepasveikinai mane atvirlaiškiu...
Manęs nieko neklausia ir man darosi gailiai, vaikiškai skaudu. Nebeišgirsta mano minties, kai aš dar kartą perkratau atmintį – taip, tėveli, o tu niekada nesi pasveikinęs manęs nei paprastą, nei jubiliejinį gimtadienį, nė paprasčiausiu atvirlaiškiu. Laukdavau.
Žiūrim viens kitam į akis, o jose įrašyta, kad laikas tildyti mintis, nes tuoj išblės visi geri norai, kuriais vedina atvažiavau – o gal? Gal šį kartą? Kelintą jau?
– Gal reikia padėti paruošti vakarienę? – mandagiai išprašo į virtuvę. Išeinu. Triūsiam beveik nesikalbėdamos. Vakarieniaujant jaučiuosi kaip studentė egzamine, moters esu klausinėjama iki smulkmenų, Kyla irzlumas, vis ko nors paklausiu tėvelio, bet jam nespėjus praverti burnos, atsako ji.
Pavalgius tėvelis prieštaravimų nepakenčiančiu tonu pasako, kad jis šį vakarą dar turįs padirbėti, taigi man teks kalbėtis su jo moterimi, o ji jam vėliau viską papasakos.
Mane tai įskaudina – taip seniai nebuvau, taip sunku buvo priversti save važiuoti, įtikinti, kad jis pasiilgo, kad laukia. Pasitikrinu, ar tikrai gerai uždėta kaukė. Turiu tiek daug jam pasakyti. Tik jam vienam, nes po ankstesnių susitikimų ne kartą supratau, kad ji perpasakoja jam ne tai, ne taip, o jis patiki, jo pyktis, nusivylimas manim, priešiškumas gilėja. Moterie, kodėl taip elgiesi? Nori, kad manęs nebūtų?
Giliai atsikvepiu ir tramdydama save ramiu balsu pasakau:
– Tėveli, ar tai blogai, kad noriu su tavim pasikalbėti ne per vertėją? Nejau tu nieko nenori žinoti apie mane?
Matau, kaip blykšta jo veidas:
– Juk ji man viską papasakos!
– Tam taip pat reikia laiko. Jai turėsi?
Matau, kaip ima virpėti jo rankos, kaip neberanda žodžių pasipiktinimui išsakyti. Apkabina moterį:
– Nedrįsk! Atsiprašyk!
Tik šypteliu. Be kaukės. Tai viršija jų jėgas:
– Tuoj pat atsiprašyk, priešingu atveju tu man nebe duktė!!!
Ji išsivaduoja iš jo rankų ir išbėga į virtuvę, prieš tai peršniojusi mane žvilgsniu, kaip mirtinu žaibu. Lėtai nusikabinu paltą, imu rankinę. Nuo durų dar paklausiu:
– Už ką turėčiau?
– Tu man ne duktė...
Kurį laiką stoviu tylėdama, mėgindama suprasti, ką išgirdau – ne, jo žodžiuose, žvilgsnyje, balse nebuvo nei menkiausio trupinėlio, nei tyliausio atgarsio meilės man. Rūpesčio. Mėginimo suprasti.
Tyliai, kad neišgirstų virtuvėj, paklausiu, į tuos žodžius sudėdama visos vaikystės, ankstyvos jaunystės meilę, ilgesį, laukimą:
– O ar kada nors ja buvau? Ar kada nors tau manęs reikėjo?
Į mane žvelgė piktas, užgautas ambicingas žmogus. Be kaukės. Pasisuko į langą ir laukė, kol išeisiu, žvelgdamas į miesto žiburius.