Per patižusią pusnį vasaris šokuoja,
Gailestingųjų numestus trupinius renka,
Gale lauko krankliai 
Įsisavina būtąją gaišenos jėgą.
Kam galūnės – sparnai,
Kam – godojančios poilsio rankos.
Kam vasaris – svaja,
Kam – viltis paskutinė su vėjo lopšinėm užmieganti.
Nedrąsu trimituot,
Kad pasieksim lygiadienio slenkstį,
Kad nuslinks tūliniai
Kaip nuo upės nusimestas ižas
Ir drovu užgiedot,
Kaip senėdamas trokšti gyventi,
Nes tirpsti, kaip tirpai.
Ar visiems šis pavasaris grįžo?
Pripažink, jog sula
Sutulžėjusi ruošiasi bambesiui.
Pasikeisti sunku,
Tad nuduodi pasaulį pakeisiąs.
Smilgos ilgas liemuo 
Nuo migloto atodrėkio lankstosi.
Kiekviena vakarinė malda
Pasibaigia vienodai:
Gyventi.