Tylų rytą ežere užmečiau meškerę. Vandens paviršiumi šiaušėsi šaltas rūkas, o aš spoksojau į plūdę įsmeigęs akis. Turėjo kibti.
Kiek tolėliau krante žvejojo tėvas. Per daugelį metų tiesiog suaugęs su šiuo paguodžiančiu užsiėmimu. Prisipažinsiu – niekada nemokėjau meškerioti.
Neaiškūs ežero krantai skendėjo migloje, ritosi kelios kuklutės, pašiurpusios bangelės. Ir brolis plaukiojo kažkur čia pat. Jau gerą amželį su juo nuostabiai sutariame.
Akims leidau klaidžioti tik aplink plūdę. Visada taip darau. Labai stengiuosi. Ir ne veltui – kažkas užkibo. Tikrai – rausva plūdė apsisuko ant eilinės bangelės ir nėrė ežero gelmėn tartum pamišusi. Užkibo... Nors, dievaži, kažkaip keistokai – traukiau į krantą meškerės valą, o ritė sukosi visai nenoriai. Jutau aname gale didelį sunkumą, tik tas kiekvienas pritraukto valo metras buvo prakeiktai tolygus.
Jokio trūkčiojančio žuvies priešinimosi, jokios agonijos pliaukštelint žvynuota uodega. Sunku, lygu ir vis dėlto kažkur pažįstama.
Galiausiai vandens paviršiuje išvydau labiausiai nelauktą laimikį. Kabliukas buvo įsmigęs brolio galvoje. O jis – paskendęs. Šaltas. Ir sustingęs.
Suspaudžiau virpančius pirštus ir puoliau toliau traukti savo brolį. Lygūs valo metrai dar labiau apsunko. Staiga pašokau. Tai – tik sapnas...
Dieve, viso labo tik sapnas. Tik jis. Tame pačiame kambaryje šalia, vos už poros metrų, stovėjo kita lova. Joje tebemiegojo mano brolis. Supratau, kaip jį myliu.
Akys mirkčiojo iš dar gyvo mieguistumo. O gal ir dėl susitelkusių ašarų jose. Paskubomis apsigraibiau aplink. Sučiuopiau prie pagalvės gulėjusį telefoną ir parašiau.
„Broli, aš labai tave myliu!“
Sauliaus telefonas ant stalo sudrebėjo nuo gautos žinutės vibracijos. Jis atsikėlė, o aš išėjau į tualetą.
Nusišlapinau. Ir grįžau. Brolis pasakė, kad mane taip pat myli. Nejauku. Šiaurietiškai nejauku. Bet nuostabiai gera tai žinoti.
Tyliai atsiguliau. Tik ašaros bėgo kaip pasiutusios. Mano brolis.