Tai neatidavei nei rudeniui, nei sausiui,
Lauki pavasario pakeisti jį kitu,
Kad vėl patį puošniausią – žalią gautum,
Kiekvieną lapą karpytu krašteliu.
 
Kai kas papeiks — labai jau senamadiškas,
Suglamžytas švarkelis ant pečių.
Esi juk jaunas, gražus ir raudonlapis,
Tarp paprastų senolių ąžuolų.
 
O gal gerai, kad duotą tvirtą būdą
Laikai aukščiau už spindesį žaislų.
Kiekvienas dėvi jam paskirtą rūbą,
Kurį gamta parinko iš visų.
 
Ruduo paspalvino, prabėgdamas padažė
Nuo klevų pulko likusiais dažais.
Ir buvo taip matyt tada raudoną gera,
Kad negalėjai vis palikt, nueit.
 
Kandi žiema plačiai išpylė maišus sniego,
Nubalinus lazdynus ir pušis.
Tarp jų –
mažylis ąžuolas, atrodo, kietai miega,
Tiktai su lapais tais pačiais dar vis.