Migloti smilkymai –
Užuomina liepsnos,
Kada vasary vasarą sapnuoji,
Varveklių nosys, tįstančios vos vos,
Sužvarbę pėdsakai mažų paukštukų kojų,
Iš po nakties ražienos po tvarsčiu,
Lyg būtų galima atminimus užgydyt.
Ten, kur miražai,
Virpantys karščiu, 
Tačiau į ižą nesutižo lytys,
Kai tu glaustais, nes ieškai šilumos,
Tačiau užuominų apie aistras – nė ženklo,
Gyvena aidas tylinčiuos namuos
Ir lango žvilgsnis nuo ledėkų anka.
Tirpsti? 
Tirpstu.
Juk teks praplėšt lukštus,
Į giedrą erdvę kylant paukščio grumstui.
Gal palūkėk ir žvakeles užpūsk –
Sutižo lytys,
Visos upės drumstos,
Bet naujo tavrsčio nedriekia naktis – 
Ant pilko lauko visas būtas laikas.
Iš vieno sapno mudu atskiri.
Vasario vasara – ne gaisras.
Miglos sklaidos.