Atsisuku veidu į vėją –
Tik šitaip suprasti galiu,
Ką šiandien užminkė kepėjai,
Iš kur dvelkia šokoladu.
Ar išskleidė senas jazminas
Droviai kelis žiedus kuklius.
Maži jie, bet šitaip svaigina –
Net aklą priverčia suklust.
Į vėją atsisuku veidu –
Tik šitaip pajausti galiu,
Kaip vakaras jūroje leidžias,
Purslus ant žuvėdrų sparnų.
Kaip išriečia liemenį pušys,
Sakai ant kamienų tiršti...
O krantą sūri banga muša –
Iš tolo net skonį jauti...
Todėl ir gręžiu vėjui veidą –
Jis parveda visad namo.
Nutyla, kai kaltę atleidžia,
Audrom siaučia, kai neramu...
2019 m. sausio 28 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2019-02-01 19:04:25
Vaizdingos eilės, gražios metaforos.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2019-01-31 16:20:09
Mėgstu eiti prieš vėją, patiko...