Šįryt į delnus leidžiasi dangus, 
Pasklidę debesys nugulę tarsi šienas, 
Pavargėlis užmigęs greit prabus, 
Žiūrėk – čia rytas, čia suspindo mėnesiena. 

Riekelėm sapną suraikys naktis, 
Iš jos šaipysis vėjas – lengvas šokis, 
Šešėlis debesiu melsvu nutįs, 
Praskleidus laiko šydą vėl šypsokis. 

Kol tavo medžiai bus su tavimi, 
Jų svarbą, ilgesį šakom išjausi, 
Žinai, kad duodi ir atgal imi 
Ir vasarą, ir baltagalvį sausį. 

Paskui kvepės rugpjūčiu, vėjas neš 
Skraidins į dangų tarsi pienių pūkus, 
Lengvumas tas pro debesų skujas 
Ir pro laukus, kur tvyros melsvas rūkas.