Jau kelintąjį kartą nudrengia ruduo
Tavo regimą gyvasties odą?
Pripranti, susitaikai, todėl pamažu apanki.
Tarsi grožis būties būtų skausmą malšinantis nuodas,
Tarsi nepasibaigs užgijimo resursai menki.
Kas yra gyvas „Aš“?
Ne sutrintas opėjantis kiautas,
Ne troškimai, geismai,
Ne trofėjų gausus rinkinys.
Tai juk kraujas tavy,
Jeigu jis dar tekėt nesiliauja,
Jei svarbu dar kam nors,
Ką maldoj priešmirtinėj vapi.
Kraujas juk ne vanduo,
Jis susaisto būtis į grandinę,
Jis pradaro esmes, išplėtoja didingus tikslus.
Artimųjų glėbiuos
Girdim tvaskančią širdį krūtinėj,
Tad už viską labiau
Norim grįžti ir vėl ten priglust.