Patriotinė pjesė
                                                 Iš Patriotinio ciklo
                                                       
                                                     Žeminėje
 
Žiburkus. A jobš tararai, ką tu čia veiki?
Jonas D. Nieko, laukiu.
Žiburkus. Kaip čia patekai?
Jonas D. Atėjau...
Žiburkus. A, tu tas naujokas. Sakė vyrai, kad ateis. Na, būk pasveikintas įsiliejęs į Lietuvos narsiųjų partizanų gretas. Mums reikalingas šviežias kraujas, taip sakant, kad neužkirmytume, tai yra, ... gerai, kad čia atsiradai, ar ne, vyrai?
Vyrai. Aha.
          O kas čia toks?
          Ko triukšmaujat?
          Atsitiko kas?
Žiburkus. Miegokit, miegokit, tai yra, kelkitės, gana drybsoti. Naują narį turim savo būryje. Kuo tu vardu?
Jonas D. Jo...
Žiburkus. Nesakyk, nesakyk, čia mes nesinaudojam tikrais vardais, kad nepažinotume vienas kito. Kad netyčia priešui į rankas patekę,  net ir kankinami negalėtume atskleisti tapatybės. Vot.
Jonas D. Tai bent.
Kablys. Sugiedokime tad Lietuvai pagerbti ar ką?
Mūras. Ant kalno mūrai...
Žiburkus. Oi ne, ne, šita per garsi, dar stribus prikelsite. Žinai, kaip miškas aidi? Geriau kitą:
               Atskrend sakalėlis
               Per žalią girelę...
Va, būsi Sakalėlis, tavo slapyvardis nuo šiol toks bus, ar gerai?
Sakalas. Bet kad aš Sakalas, dar vienas bus?
Žiburkus. Tu Sakalas, o jis Sakalėlis, jauti skirtumą? Ar Vanagu nori pasidaryti?
Sakalas. Na, jau ne. Gerai, tegul taip palieka.
Jonas D. Man irgi tinka. O kada priešą pulsim?
Žiburkus. Priešą? Kokį? A, tąąąą. Pulsim, o kaipgi, nepaliksim gyvo savo žemelėj, tik, matai, šiandien sekmadienis, tai prisakyta sekmadienį ilsėtis.
Jonas D. Bet kad aš čia jau beveik savaitė, o dar nieko neįvyko.
Žiburkus. Savaitė, sakai? Kaip čia aš tavęs nepastebėjau? Na, nieko. Matai, kare svarbiausia išlaukti, neskubėti, priešas nepuola, ir tu nepuoli, supranti? Tokia taktika, karinė gudrybė. Reikia išmokti laukti. O, be to, amerikonai žadėjo užeiti ant rusų, taip sakant, padėti mums, ne šią, tai kitą savaitę, greitai, žodžiu, tada kai sujungsime pajėgas, kai duosime maskoliams į kaulus, žemelė dundės.
Kulnas. Aha. Iki Maskvos nuvarysim okupantą.
Jonas D. O geras, jėga!
Žiburkus. Taip, mes jėga. Mes istorija, mes kuriame istoriją, supranti? Taigi, kantrybės. Na, vyrai, papjaustykit kažko ant stalo.
Kukas. Tai kad nėra ko pjaustyti, vade. Visos atsargos jau vakar suėjo.
Žiburkus. Tikrai? O tu sakai – pulsim. Su tuščiu pilvu nelabai ką užpulsi. Ką pats atsinešei?
Jonas D. Kad nespėjau. Mane, kai primygo į komjaunimą stoti, tai aš tik sakau: reikalas prispyrė, leiskit į būdelę nubėgsiu, o pats laukais tiesiai pas jus į mišką, kur dar čia paėsti paimsi?
Žiburkus. Į komjaunimą ima? Gerai, kad nestoji, teisingai, reiškiasi, Tėvynė tave išauklėjo. O ryšininkai ką, irgi kažko nustojo vaidentis?
Kukas. Gal susėmė stribai? Arba maisto pritrūko?
Žiburkus. Matai, visiem dabar blogai. Negalim gi mes saviškių skriausti, ne to išėjome į mišką, ar ne taip, broliai?
Visi. Taip, teisybę porini, žinoma.
Žiburkus. Į mus dabar, galima sakyti, įsmeigtos viso pasaulio akys, negalime suklysti, negalime leisti sau blogai elgtis, pavyzdžiui, girtuokliauti.
Kukas. Nė lašo.
 Žiburkus. Mes dirbame istorijai, kad ainiai apie mus galėtų su pagarba atsiliepti, supranti?
Jonas D. Kaip gražiai šitas nuskambėjo!
Mūras. Mūsų vadas pakalbėt moka, apsišvietęs. Neveltui mes jį Žibintu praminėm.
Žiburkus. Taip, mano ir pavardė panašiai skamba, bet tau nereikia žinoti.
Jonas D. Gerai, nežinosiu. Galiu savo draugų prisikviesti, tik švilptelsiu, tuoj sugužės. Ir maisto atsineš.
Žiburkus. Pašvilpauti tai mes visi mokam, pilnas miškas švilpikų.
Kulnas. O tu pašvilpauki, bernioke, nuo...
Žiburkus. Tu neskubėk su tuo švilpimu. Matai, mūsų būrys kaip ir sukomplektuotas, na tave dar galim priimti, o daugiau - tai kur dėsim? Matai kaip ankšta. Jau tave galvoju su kuo suguldyti? Ai, tu gi sakei, kad jau savaitė čia?
Jonas D. Nu.
Žiburkus. Tai kur tu miegojai?
Jonas D. Tai vienoj, tai kitoj lovoj.
Žiburkus. Na, tada šiandien galėsi mano lovoje įsitaisyti.
Jonas D. Kaip pasakysit, vade.
Žiburkus. O paskui matysim. Kiek dabar galvų mūsų būryje?
Sakalas. Su naujoku vienuolika.
Žiburkus. Žiūrėk, visa futbolo komanda. Vartuose moki stovėti?
Jonas D. Ne, aš labiau įvarčius mėgstu spardyti.
Žiburkus. Na, tą vėliau pažiūrėsim. Galėsim su kitu būriu kada sužaisti draugiškas rungtynes, ar ne, vyrai?
Visi. Taip, vade, būtinai, užkursim jiems pirtį.
Žiburkus. Vasarą mes čia tokius turnyrus užvarom. Na, gerai, užteks prisiminimų, pakalbėkim apie reikalus. Pirmiausia, noriu supažindinti su partizanine veikla, kad turėtum supratimą. Mes čia tam, kad išvaduotume Tėvynę nuo priešų. O priešas mūsų kas? Teisingai, maskolius siauraakis. Ir, žinoma, bet koks ten komjaunimas, kolchozas ir tarybų valdžia, sovietų, atsiprašau. Tai va, tokia mūsų programa.
Jonas D. Aišku.
Žiburkus. Ir dar. Kaip minėjau, mes dirbam istorijai. Ir, aišku, Lietuvai, kas be ko. Todėl mūsų darbai turi būti švarūs, nesutepti, kad ateity niekas nedrįstų mūsų vadinti kokiais banditais ar panašiai. Mes nieko nežudom, neplėšikaujam, taikiu būdu siekiam tikslo, o kai nėra kitos išeities, tik tada žudom priešą ir tai – tik gerai išsiaiškinę, kad jis tikrai ketino mums arba Tėvynei pakenkti. Toks yra mūsų partizanų garbės kodeksas ir nuo šiol tu irgi privalėsi jo šventai laikytis.
Jonas D. Gerai, o žydai, noriu paklausti, yra mūsų draugai ar priešai?
Žiburkus. Žinoma, draugai. Mes per amžius su jais draugavom, todėl Lietuvoj daugiausiai jų ir buvo, nes juos čia visi priėmė kaip savus, svetingai ir pagarbiai. Istorijai svarbu pažymėti, kad žydai visada buvo mūsų geriausi bičiuliai.
Kablys. Kai kurie negeri šaltiniai mėgina primesti mums neva žydų naikinimą karo metais, bet tai melas.
Mūras. Grynas išsigalvojimas.
Sakalas. Lietuviai niekada nežudė žydų.
Žiburkus. Taip, ir tai svarbu pabrėžti. Aš pats buvau pačioje karo pradžioje vokiečių padaliniuose, kad padėti jiems išvaduoti mūsų tėvynę nuo priešų, tai yra rusų. Tai tie vokiečiai ką sumąstė? Kažkodėl jiems žydai nelabai patiko, gal turėjo kažkokių savo sąskaitų, aš nežinau, tai jie puolė tuos žydus žudyti, bet kaip? Sugalvojo, kad būk tai ne jie, jie, matai, geručiai, o tegul lietuviai žydus pašaudo. Ir davė mums ginklus, ir sako: schiess schiess, reiškiasi, šauk šauk. O mes ne, atsiprašom, sakom, bet tokių nesąmonių neišmokyti daryti. Tada jie, pamatę kad neprivers mūsų šaudyti, atėmė mūsų rūbus, dar paklausė kelių lietuviškų žodžių, ir nuvedė persirengę lietuviais žydus prie duobės ir vis kartojo: lapas, visi geria, lapas, visi geria. Žydai ir patikėjo, kad juos veda šaudyti lietuviai – lapas, visi geria  –  ir rėkė: prakeikti lietuviai, mes jums dar parodysime, istorijos nesuklastosi. O ką čia klastoti, nebuvo lietuvių, nei vienas nešaudė, ar ne, broliai?
Kukas. Aš tai tikrai ne.
Kulnas. Patvirtinu vado žodžius, tikrai taip buvo.
Sakalas. Prakeikti vokiečiai sugalvojo ant mūsų tautos tokią nešlovę užtraukti.
Žiburkus. Dar betrūko, kad kada nors po kažkiek metų mus, mūsų tautą žydšaudžiais vadintų!
Jonas D. Siaubas!
Žiburkus. Taigi sakau, dėl to ir svarbu istorijos knygose išlikti nesuteptiems, juk mes savo gyvenimu ir veikla rašome istoriją. O dabar, vyrai, pažiūrėkit kišenėse, kas kiek turit, eisim pas ūkininką maisto pirkti.
 
           Visi krapšto kišenes, galiausiai sužeria ant stalo monetas. Žiburkus viską suskaičiuoja.
 
Žiburkus. Turim penkias markes, du rublius ir trisdešimt keturias kapeikes ir dvidešim lietuviškų centų. Ne taip blogai, kažką gausim. Tik luktelkim, kol ims temti, žiemą greitai tamsa ateina, ir tada eisim. Su manim eis naujokas, tai yra Sakalėlis, Mūras ir Kulnas. Likusieji, prižiūrėkit teritoriją, keiskitės sargyboje ir laukit.
 
                                           Prie ūkininko namo
 
Žiburkus. Eglišakes už tvoros kol kas pasidėkit, negi juokinsim ūkininką. Paskui paimsim.
Kulnas. Kad naktį pustys, galim ir be jų grįžti, ryte neliks jokių pėdsakų.
Žiburkus. Iš kur žinai, kad pustys?
Kulnas. Iš debesų.
Žiburkus. Jis mūsų meteorologas, sinoptikas, taip sakant, kaip pasako, taip ir būna. Gerai, numesk tada jas velniop. Rankos laisvesnės bus. Dviese prie vartų, o mes su Sakalėliu pirmi. Beldžiasi.
Ūkininkas Kuršna. Kas ten, po galais?
Žiburkus. Aš, Kiaulės Koja, Čingačgukas, jei taip nori. Juokauju. Išvaduot tavęs atėjom.
Ūkininkas Kuršna. Palaukit.  Po pauzės.   O manęs nereikia vaduot, aš ir taip laisvas.
Žiburkus. Na jau, prie ruso tik numiręs būsi laisvas.
Ūkininkas Kuršna    atidaro duris.    Vidun nekviečiu, bo šeimyna jau miega.
Žiburkus. Tai niekis, mes trumpam. Vyrai, taisykitės ant sniego. Žinai, ketinom produktų pas tamstą nusipirkti.
Ūkininkas Kuršna. A, produktų? Tai gerai. Pinigų turit?
Žiburkus. O kaip gi, žinoma. Tik gal neužteks, a?
Ūkininkas Kuršna. Priklauso, ką pirksit?
Žiburkus. Degtinės nenaudojam, tai pirksim tik užkąsti: pusė centnerio bulvių, gal duonos keli kepaliukai, lašinių paltis, kiaušinių koks tuzinas ir kolbasos gabaliukas. Dar cukraus gerai būtų.
Ūkininkas Kuršna. Cukraus nenaudojam, diabetas prakeiktas visu surietė, medaus gal pridėčiau stiklainį.
Žiburkus. Tai, kiek truks už viską, įrašysim į išlaidas, tamstos išlaidas neprikausomybei pasiekti. Ar gerai? Į istoriją įrašysim, bus kaip prie Smetonos – visi laisvi ir laimingi.  
Ūkininkas Kuršna. Kažin, ar prie Smetonos visi laimingi buvo. Mūsų, pavyzdžiui, nelabai mėgo Smetona, valstiečių. Mužikai mes jam buvom, tamsuoliai, paprastam žmogui visos valdžios vienodos.
Žiburkus. Na, žodžiu, į istoriją mes tamstą vis tiek įrašysime ir išvaduosime iš nelaisvės. Va, tas Smetona, kurio tu nemėgsti, kaip tik ir atves su savim amerikonus, pats girdėjau per balsą iš Amerikos. Tada tave ir išvaduosime, kai sujungsime pajėgas. Nedaug liko laukti.
Ūkininkas Kuršna. Ane? Neduok tu Dieve.
Žiburkus. Pinigus pasidėk saugiai, kad stribai nerastų.
Ūkininkas Kuršna. Ane?
Žiburkus. Dar norėjau paklausti, nes istorijai svarbu, o kiek tamsta paaukosi Nepriklausomybės kovai. Visi kažkiek aukoja, mes rašomės į metraštį.
Ūkininkas Kuršna. Tfu, kad tave galas, pasiimk šituos, kur davei, bet daugiau metus nesirodyk. Belskis į kitas duris.
Žiburkus. Nesirodysiu, badu stipsiu. Ei, vyrai, paimkit maistą. Lik sveikas, tamsta.
Ūkininkas Kuršna     kai partizanai nueina.     Ei, boba! Kabink atgal Leniną ir Staliną, ryt tikrai stribai ateis.
 
                                     Žeminėje
 
Žiburkus. Na, vyrai, kaip čia – ramu?
Sakalas. O kas čia bus? Anei karo kokio, anei maro. Tik vilkai staugia, turbūt nepaėdę.
Kukas. Ar ėst parnešėt ko?
Žiburkus. Na kaip tu kalbi? Partizanų garbingą vardą tokia leksika terši.
Kukas. Kad aš žinočiau, kas ta kleksika, aš tau pasakyčiau. O, bulvės! Tuoj kaičiu rundeliuką.
Žiburkus. Kably, užrašyk trofėjų į istorijos knygą.
Kablys. Ką, vėl nemokamai prasisukai?
Žiburkus. O kaip gi, ne veltui mokykloje mokė gražiuoju su žmonėmis susitarti. Aprašyk savo nuožiūra, kaip herojinį įvykį. Tik istorijos neklastok, istorijos nesuklastosi. Partizanai kovot susirinko, Tėvynę vaduoti, o ne klastoti.O dabar padainuokim. Kaip ta, ana?
 
                         Kokia graži tėvynė
                         Lietuva mana
                        Susimąstau vis
                        Tiek kaulų kryžiuočiai padėjo
                        O ji tebestovi dar vis.
 
Kažkas čia ne taip, a? Kodėl kryžiuočiai kaulus padėjo? Jie ką, už Lietuvą buvo?
Kablys. Supaisysi tuos kryžiuočius, va ir dabar, ko jie čia buvo atėję? Nei išvadavo ką, nei okupavo, atėjo – išėjo.
Jonas D. O kada Maskvą pulsim?
Žiburkus. Vėl jis savo. Matai, kad mums su daina nieko neišeina. Skubi kur nors? Marš į lovą.