Mamyte, pasek man pasaką.

Ji gulėjo apsikabinusi mane iš nugaros.
Priešais ant sienos krito rausva šviesa,
ilgesinga kaip prisiminimas iš praėjusių gyvenimų;
ji gulėjo prisiglaudusi prie manęs
su drabužiais, lyg ruošdamasi kažkur išeiti, ir dainavo lopšinę.

Mama, dainuok man, nemiegok,
kad nelikčiau viena!
Aš noriu apie vilką su ožiukais.

Paskui ji vis tiek užmigo.
Paliko mane su vilkais mano nebevaikystėje,
su prisiminimais – o gal tai buvo neramūs sapnai?
Dažnai sapnuodavau ją, labai gražią moterį,
kuriai ten, sapnuose, visai nerūpėjau –
ir aš niekaip negalėjau jos pažadinti.

Mama, ar galiu sutrumpinti Tavo suknelę?

Ji buvo tokia ryškiai žalia,
gražiai gulė ant dailaus jos kūno,
kai sėdėjo ankštoje vonioje ant senos skalbimo mašinos,
rydama cigarečių dūmus ir sūrų vandenį,
kad jis netekėtų skruostais.
„Tuoj, mes tuoj išeisim, tik nebijok“ – šitaip sakė.

Po velnių, ar mes galime vieną kartą išeiti?!

Tai niekada neįvyko, nes, prireikus išeiti,
nebeliko mūsų, tik ji ir aš po vieną.
Ir dar ji žiūrėjo į mane tomis savo pilkomis akimis,
nenorėdama sakyti to, ką jau seniai žinojau.
Tai, kad retkarčiais aš turėjau būti jos mama.

Ne, aš negrįšiu. Tu pasirinkai, ir aš pasirinkau. Aš neverčiau Tavęs būti man gera, dabar neprašyk to iš manęs.

Viskas, ką ji padarė, tai pasiliko, ir niekas nepasakys, kuri buvome teisesnė.
Kartą atėmiau iš jos virvę, sakydama:
„Jei palauksi iki rytojaus, pasakysiu Tau vieną paslaptį.
Tik palauk iki rytojaus“.
Abi sėdėjom jau kitoje vonioje, jau kitos, bet tąkart verkėm drauge.
Aš jau neprisimenu, ką tada norėjau pasakyti.
Gal nieko. Bet juk svarbiausia, kad ji pasiliko.