Onanas
Iš ciklo Biblijos dramos. Pirmoji buvo Kainas ir Abelis, antroji ši Onanas. Kaip supratote, viskas nurašyta iš Biblijos, praktiškai nieko nėra prigalvota.

Judas   
    ir                   Jokūbo sūnūs
Benjaminas  
Eras
Onanas             Judo sūnūs
Šela
Bela                 Benjamino sūnus
Tamara             Ero žmona
Tamaros tėvas
Viešpats
Hyras
                                  
                                                 I paveikslas
 
Judas. Erai, Erai, sūnau mano, prieik arčiau, turiu tau gerą žinią.

Eras. Tuoj, tėve, tik balandžius išleisiu.

Judas. Palik tu tą mėšlą, balandžiai nieko verti. Ir kodėl tu užsiimi tokiomis nesąmonėmis?

Eras. Atleisk, tėve, man jie gražūs, man su jais gera.

Judas. Aš pasakysiu, su kuo tau bus gera. Prieik. Žinai, toli buvau nukeliavęs, net į Enaimą. Tai dienos kelias nuo čia. Ten susipažinau su tokia rusų šeima, malonūs žmonės, atvykėliai. Jų dukra Tamara kaip tik tavo metų, gal jaunesnė, labai graži ir tinkama tau į žmonas.

Eras. Bet, tėve, aš net nemačiau jos.

Judas. Pamatysi. O gal tu netiki savo tėvu? Jei sakau, kad daili, tai taip ir yra. Užteks tau per dienas sėdėti toje karvelidėje, laikas palikuonimis pasirūpinti.

Eras. Bet argi negalima dar palaukti, juk man tik dvidešimt metų? Be to, aš dar net mokytis nepradėjau.

Judas. Aš tavo metų jau buvau tėvas. Tu buvai ant mano rankų tuo metu, ir man nereikėjo jokių mokslų. Kokias nesąmones dabar išsigalvoji?

Eras. Tai ne nesąmonės, tėvai, dabar visi stengiasi gauti gerą išsilavinimą.

Judas. Gerai, ką tu ketini studijuoti?

Eras. Aš dar neapsisprendžiau, mane traukia ir muzika, ir dailė, bet labiausiai turbūt literatūra, norėčiau tapti rašytoju.

Judas. Nesąmonė, yra tik viena reikalinga knyga Biblija, visa kita išsigalvojimai. Tu nori kažką išsigalvoti ir siūlyti žmonėms? Kam jiems to reikia, pamąstyk, žmonėms reikia vieno – tiesos, o ne kažkokių pasakų.

Eras. Taip, bet, tėve, juk aš galiu aprašyti nieko neišsigalvodamas tai, ką patiriu pats, tai kokį aš matau supantį mane pasaulį, Jeruzalę, tave ir visus žmones.

Judas. Nenoriu, kad rašytum apie mane, juk žinai, aš nemoku skaityti, kaip patikrinsiu, ką apie mane parašei? Nori, kad iš manęs visi juoktųsi? Pasakiau, vesi Tamarą. Baigta. Tamara yra rusė, o rusės, girdėjau, karštos ir paklusnios vyrams, žodžiu, tau patiks, pamirši tuos paukščius, kai gulėsi jos glėbyje.

Eras. Nesitikėjau, tėvai, kad taip nešvankiai kalbėsi.

Judas. O ką aš pasakiau, ką tokio? Tai yra normalu. Taip, anksčiau aš to nepasakojau, sutinku, tai mano klaida, apsileidimas, vis galvojau, dar anksti, o pasirodo reikėjo seniai tave apšviesti. Bet dar spėsiu su viskuo supažindinti. Vestuvės kitą mėnesį.

Eras. Jau ir vestuves sutarei?

Judas. Žinoma, negi vaikštinėsiu dešimt kart taip toli.

Eras. Ir mano sutikimo atsiklausti net nematei reikalo.

Judas. O ko čia klausti? Tu mano sūnus ir negi linkėsiu tau ką bloga, manai pirščiau kažkokią pabaisą? Patikėk, tikra gražuolė, kitos tokios nerasi. Būsi su ja laimingas, susilauksi daug vaikučių. O paskui ir tavo brolius apvesdinsim, bet pirmas, aišku, tu, kitaip ir būti negali. Onanas dar palauks, o Šelai dar augti ir augti. Taigi, ruoškis.
                                            
                                                         II paveikslas

Eras. Tėvas vesdina mane.

Onanas. Tikrai? O kaipgi Bela?

Eras. Ką? Iš kur tu žinai?

Onanas. Mačiau jus paplūdimyje vieną vakarą, tada kai tu grįžai paryčiais.

Eras. O ką tu ten veikei?

Onanas. Ketinau meškerę nakčiai užmesti, bet tyliai pasitraukiau, kad nekliudyt jums.

Eras. Ką tu galvoji apie tai?

Onanas. Čia ne mano reikalas, bet Bela juk pusbrolis, nemanai, kad tai kraujomaiša?

Eras. Bet mes gi nei vienas nesiruošiame gimdyti, tai kokia čia kraujomaiša.

Onanas. Na, tada gal ir nieko tokio, be to, Bela gražus vaikis.

Eras. Taip, jis man labai patinka. Tai tu nesmerki savo vyresnio brolio?

Onanas. Kaip jau sakiau, tai ne mano reikalas, tu renkiesi, kas tau patinka, o man, jei norėsi,  galėsi perleisti žmoną, tau juk jos nereikia?

Eras. Aišku, nereikia, bet pagal papročius tu gali ją gauti tik kai aš mirsiu.

Onanas. Velniop tuos Izraelio papročius. Kada nors žydai labai kentės dėl jų, nemanai?

Eras. Žinau tik, kad negerai elgiuosi ir Viešpats mane nubaus, bet nieko negaliu su savim padaryti.

Onanas. Nekaltink savęs, tu gi neini prieš gamtą, tiesiog tu kitoks. Pagalvosim, kaip išspręsti tą reikalą, su tavo žmona. Aš neatsisakau padėti, tik nenorėčiau dovanoti tau savo vaikų, supranti, tai žeistų mano savimeilę.

Eras. Dėkoju tau, Onanai, už supratimą.
 
                                                      III paveikslas

Benjaminas. Judai, kelkis, ar girdi?

Judas. Kas čia naktį beldžiasi taip aršiai, ar pablūdai?

Benjaminas. Čia aš, tavo brolis, Benas.

Judas. Benai, čia tu? Kas nutiko, užeik, ko toks suplukęs?

Benjaminas. Bėgau visą kelią, tai todėl gal ir netoks šviežias.

Judas. Eik gi, sėskis. Kas atsitiko?

Benjaminas. Kur tavo sūnus Eras?

Judas. Pas žmoną, kur daugiau bus.

Benjaminas. Užsimauk kelnes, eikime, parodysiu tau, kur jis.

Judas. Tai ką, tu sakai, kad jis ne pas Tamarą?

Benjaminas. Nežinau, kas ten pas tavo Tamarą, bet Eras su mano sūnum Bela paplaukioti valtele sumanė. Pamatysi, eikim.

Judas. Naktį palikęs žmoną? Nieko nesuprantu.

Benjaminas. Blogai pažįsti savo sūnų, vadinasi. Greičiau, paskubėk.
 
                                                  IV paveikslas

Bela. Irkimės atgal.

Eras. Palauk, dar noriu pabūti su tavim.

Bela. Gana, Erai, tėvas, jaučiu, pasiges manęs. Kažkoks įtarus tapo pastaruoju metu, visur sekioja, tikrina mano daiktus, rūbus ir panašiai. Gerai, bent kad žuvies paėmei, turėsiu jeigu kas pasiteisinimą.

Eras. Onanas vakar prižvejojo, tai prigriebiau porą žuvų.

Bela. Tyliau irkluok, ant vandens labai girdisi.

Eras. Kada dabar susitiksim?

Bela. Nežinau. Geriau tu būtum mokytis išvažiavęs, nei vedęs.

Eras. Tu gi žinai, negalėjau pasipriešinti tėvui, jam mokslai atrodo vieni niekai, ne taip kaip dėdei Benui, tavo tėvui, jis tai supranta mokslo svarbą.

Bela. Taip, būtum tu išvažiavęs, iš paskos ir aš būčiau atlėkęs. Jeruzalėj ištirptume tarp žmonių, niekas mūsų ir nepastebėtų. Be to, ten viskas laisviau, civilizuočiau, ten nepersekioja kitaip gyvenančių, kitaip galvojančių. Vakarai, ką ir besakyti.

Eras. Aš pabėgsiu, pažadu. Onanas rūpinasi mano žmona, ji jam patinka. Dar praeis kelios savaitės ir pabėgsiu. Jeruzalėj ir susitiksim.
 
                                                
                                                        V paveikslas

Judas. Mesk šen virvę, aš pritrauksiu valtį.

Eras. Ką? Tėvai, tu čia?

Benjaminas. Mums nesimiegojo, tai pagalvojome ateisime pažiūrėt, kaip sekėsi žvejyba. Juk jūs žvejojote, ar ne?

Bela. Taip, tėti, Eras net dvi žuvis pagavo, aš nei vienos.

Judas. Pasiseks ir tau, berniuk, gal kitą kartą.

Benjaminas. Bijau, kad kito karto neprireiks.

Bela. Bet kodėl, tėti? Aš irgi noriu išmokti būti naudingas, kaip Eras.

Benjaminas. Na, Erui šiuo metu labiausiai turėtų rūpėti jo žmona, jaunavedys kaip ne kaip.

Judas. Taip, pakalbėsime vėliau, labanakt, Benai, labanakt, Bela.
 
                                  VI paveikslas
 

Tamara. Kodėl tu visada užbaigi man ant pilvo?

Onanas. Norėtum į burną?

Tamara. Aš noriu vaikų.

Onanas. Aš irgi, bet savo ne brolio.

Tamara. Tai jie gi ir bus tavo.

Onanas. Bet oficialiai skaitysis Ero, o šito aš nenoriu. Nenoriu matyti, kaip augs mano vaikai ir Erą vadins tėčiu. Absurdas. Geriau palauksiu savo vestuvių.

Tamara. Bet Judas reikalaus pirmiau Ero palikuonių, kaip tu nesupranti?

Onanas. Tai padaryk ką nors, sugundyk jį kažkaip.

Tamara. Pats puikiai  žinai, kad nieko neišeis.

Onanas. Turiu eiti, jau švinta. Dar tėvas, neduok Dieve, pastebės.

Tamara. Nėra jo, naktį išėjo, tu jau buvai užmigęs. Visada tik baigi ir iškart krenti negyvas į kitą pusę, lyg matyt manęs nenorėtum.

Onanas. Prisižiūriu per dienas, pakanka. O kur sakai jis išėjo?

Tamara. Nežinau, tik mačiau, kad su broliu kažkur išskubėjo.

Onanas. Su dėde Benu? Ot velniais, tai jis, ko gero, pasigedo Belos ir išėjo ieškoti, kartu ir tėvą pasikvietė. Tai bus dabar.

Tamara. Naktį buvo stipri audra, kad ko nebūtų nutikę.
 
                                              VII paveikslas

Onanas. Kur Eras?

Judas. Nėra jo. Sudegė.

Onanas. Kaip sudegė?

Judas. Taip vat ir sudegė, kartu su medžiu.
                                     
                             intarpas

Eras. Tėvai, kodėl tu taip?

Judas. Todėl, kad tu turi su žmona miegoti, o ne tąsytis naktimis su kažkokiu vaikigaliu.

Eras. Bet jis tavo sūnėnas, kaip tu gali jį taip vadinti.

Judas. Ką jūs ten darėt valtyje?

Eras. Juk sakiau, mes žvejojome.

Judas. Kodėl nežvejoji su Tamara?

Eras. Ji man nepatinka. Aš apskritai dar nenorėjau vesti, tai tu sugalvojai, kad man to reikia, bet man reikia visai ko kito.

Judas. Ko, pavyzdžiui?

Eras. Aš noriu mokytis. Jau sakiau tau. Vėliau aš gal ir vesčiau. Ir tik tą, kurį pats pasirinksiu.

Judas. Tu galvoji, kad Jeruzalėje galima vesti vyrą?

Eras. O kodėl gi ne? Su laiku, manau, tai bus įmanoma.

Judas. Nesulauksi šito. Niekada to nebus.

Eras. Bus, tikrai bus.
                               
                                      Intarpo pabaiga

Judas. Žaibas trenkė tiesiai į galvą, aš atokiau sėdėjau, vos spėjau atšokti, žiūriu jau ir medis visas liepsnose, negalėjau net prieiti. Taip ir pralaukiau visą laiką, kol baigė degti. Tada tik kaulus pasiėmiau ir ten pat ir užkasiau.

Onanas. Kodėl ten, kodėl neparsinešei? Būtume žmoniškai palaidoję.

Judas. Matai, Viešpats jį nubaudė, nedorai elgėsi, todėl ir pasiuntė jam tokią mirtį, tad aš ir pagalvojau, nevalia eiti prieš Visagalį, jeigu jau jis taip nubaudė mano sūnų, tai nenorės ir iškilmingų laidotuvių. Aš pasimeldžiau, ir, man regis, Viešpats man pritarė.

Onanas. O ką pasakysi žmonėms? Jie gi klaus, kur Eras.

Judas. Na, Benjaminas žino, o kiti man nesvarbūs.

Onanas. Ir kokia ta brolio nuodėmė, kame jis buvo nedoras.

Judas. Meilėje, deja, meilėje irgi galima nedorai elgtis. Tu dabar galėsi nesislapstydamas su Tamara miegoti. Tai buvo irgi iki šiol nedora, bet jei atstosi jai Erą, tau bus atleista. Vaikai, aišku, pagal paprotį vadinsis Ero. Gerai, eik, aš turiu pailsėti.
 
                                          VIII pavaeikslas

Judas. Kodėl jūs dar nesusilaukiat vaikų?

Onanas. Tu manęs klausi? Manai aš turiu juos gimdyti?

Judas. Tu turi bent jau juos padaryti, o pagimdyti Tamara, manau, tikrai sugebės. Esu tikras, kad tu nesistengi.

Onanas. Nepamiršk, kad ji ne mano žmona.

Judas. Taip, ji tavo brolio žmona, ir kadangi jo jau nėra, tai tu turi atlikti brolio pareigą. Taip parašyta levirato įstatyme.

Onanas. O jeigu aš nepaklusiu tam įstatymui, kas tada?

Judas. Viešpats viską mato ir atlygina tiems, kurie jam nepaklūsta.

Onanas. Čia jau skamba kaip grasinimas. Ką padarei Erui? Manai patikėsiu, kad jį nutrenkė kažkoks žaibas? Tu pririšai jį prie medžio ir nuplakei rykštėmis, todėl ir kūno neparnešei, ir motina nepakėlė šito skausmo ir staiga pasimirė, gal net tu pats ir leidai jai taip greit pasitraukti. Kas tu per žmogus, Judai?

Judas. Nutilk, kaip drįsti tėvą teisti?

Onanas. Ne tėvas tu man nuo šiol.
 
                               IX paveikslas

Onanas. Viešpatie, aš skęstu!

Viešpats. Sakei kažką?

Onanas. Gelbėkit! Ei, kas čia? Kažkas atsiliepė, aūūūū, gelbėkit!

Viešpats. Girdėjai šitą – skęstančiųjų gelbėjimas, pačių skęstančiųjų reikalas?

Onanas. Kas čia? O Dieve!

Viešpats. Aš čia, viršuj, pakelk akis. Matai?

Onanas. Bet juk tai mano veidas!

Viešpats. Na taip, dažniausiai aš pasirodau to žmogaus, kuris mane šaukia, pavidalu. Kam trikdyti ir atitraukti dėmesį nuo svarbių dalykų, ar ne? Šitaip tu jautiesi lyg kalbėtum su savim, juk taip daug patogiau?

Onanas. Dabar jau nesvarbu, tik padėk man, juk matai, kad valtis pilna vandens, ji tuoj panirs. Aš nemoku plaukti.

Viešpats. Aš žinau, todėl ir parinkau tau šitą bausmės būdą. Pats kaltas, reikėjo išmokti. Ką veikei visa tą laiką?

Onanas. Bet ar ne tėvo pareiga išmokyti sūnų plaukti?

Viešpats. Čia tu teisus, už tai Judui bus atlyginta. Gali neabejoti, aš nepamiršiu, bet net ir tuo atveju, jei tavim tinkamai nepasirūpina tėvas, turi pats prisitaikyti prie gyvenimo, niekas tau nepadės, tik tu pats. Bet dabar jau vėlu mokytis šių pamokų, gaila, bet tu nespėjai. Gal kitą kartą.

Onanas. Manai bus kitas kartas?

Viešpats. Niekada negali žinoti, kartais aš ir pats taip pripainioju, kad visai gali būti, jog kažkas net ir ne po kartą pasirodo gyvenimo scenoje. Čia gi kaip spektaklis, supranti? Scenarijus dešimt kartų supainiojamas.

Onanas. Tu kalbėjai apie bausmę. Kuo aš nusikaltau?

Viešpats. Aaaa, taigi taip, priėjom prie svarbiausio. Ir pats žinai, kad elgeisi netinkamai, man iš visur pradėjo eiti signalai, kad tu neatlieki vyro pareigos.

Onanas. Jau paskundė.

Viešpats. Signalai, kaip sakiau, signalai.

Onanas. Bet aš ne vyras. Ta prasme, ne Tamaros vyras.

Viešpats. Žinau, manai nenutuokiu šitų dalykų? Taip, tu ne Tamaros vyras, na ir kas? Kai suguli su moteriške, turi ją apvaisinti. Tokia yra visų vyrų paskirtis. Nieko kito, tik dauginimasis. Visa kita, pinigai, karai, karjera ir panašiai, jūs patys susigalvojot, niekas šito jūsų neprašė. Jums tereikia apvaisinti kiaušinėlius, tam jūs ir buvote sutverti, šitam tikslui veikia visas gyvasis mechanizmas – atėjai, apvaisinai ir keliauk iš kur atėjęs.

Onanas. Bet aš jos nemyliu, Viešpatie!

Viešpats. Tu vėl apie pašalinius dalykus, o esmę, patį svarbiausią dalyką praleidi. Juk niekam, o tuo labiau man nereikia tos meilės, kam jūs viską, žmonės, apsunkinat, juk taip paprasta būtų gyventi: apvaisinai, nusipurtei ir keliauk toliau, kitos patelės ieškoti. Žodžiu, sėklą, tokį sudėtingą ir brangų produktą – žinai, kiek aš vargau, kol tokį sukūriau? – o tu jį, tą produktą, atsiprašant, į kanalizaciją! Negaliu tau to atleisti. Dar jei kokį kitą dalyką, tai prašau, bet šituos snarglius aš taip ilgai kūriau, galvojau vis, ką čia tokį sukurti, kas išvystytų naują gyvybę, žinai, kiek aš laiko laboratorijoje prasėdėjau, kol išgavau stebuklingąją spermą? Ji neįkainojama, o tu ją šitaip …

Onanas. Aš daugiau taip nedarysiu.

Viešpats. Visi taip sako. Žinai, smagu su tavim, bet aš jau turiu eiti.

Onanas. Palauk, pasakyk dar prieš mirtį apie Erą, ar tikrai jį žaibu nutrenkei?

Viešpats. O kas taip sako?

Onanas. Tėvas. Judas sakė, kad Erą žaibas nutrenkė, ir tu, atseit, pritarei, kad jo kaulus ten pat ir užkasti.

Viešpats. Na, jei tėvas taip sake, tai tuo ir reikia tikėti. Tėvo visada reikia klausyti. Aš pats dabar gerai ir nepamenu, negaliu patvirtinti, daug laiko praėjo, bet tikrai žinau, kad tavo brolis irgi veltui sėklą dalino, nevaisino ja moters. Tai nuodėmė. Ką gi, vos nepasakiau lik sveikas, tebus tau lengva žemelė.

Onanas. Kad aš po vandeniu.

Viešpats. Vis tiek. Nepyk, nieko asmeniško, toks darbas, nors visi dažniausiai prieš mirdami dar ir prakeikia mane.

Onanas. Būk tu prakeik…

Viešpats. Hm… na matai.
 
                                               X paveikslas

Judas. Nėra prasmės ilgiau jo laukti, būtų gyvas, jau pasirodytų.

Tamara. Bet nei audros, nei dar kažko tokio neįprasto juk nieko nebuvo, kaip galėjo taip nei iš šio, nei iš to nuskęsti?

Judas. Neišmanau. Iš kur man žinoti? Gal nuplaukė į svečias šalis, pabodo su tavim gyventi ir pabėgo.

Tamara. O gal tu jam nusibodai, arba gal valtis buvo kiaura, juk Onanas nemokėjo plaukti ir tu tą žinojai?

Judas. Na irk as? Manai aš galėjau valtį sugadinti, kad sūnus paskęstų?

Tamara. Iš tavęs ir to galima tikėtis.

Judas. Eik po velnių!

Tamara. Ne, dabar turėsi man Šelą atiduoti.

Judas. Dar ko užsimanysi! Jam dar tik penkiolika metų.

Tamara. Penkiolika? O akių nuo manes nenuleidžia. Jeigu Onanas miręs, turiu gauti kitą tavo sūnų. Tokios taisyklės, ar ne?

Judas. Pirma, dar nėra tikra, kad Onanas miręs, o antra, kaip jau sakiau, tegul Šela dar paauga, subręsta, o ir pasimokyti jam būtų ne pro šalį.

Tamara. Ero kažkodėl į mokslus neleidai, nors jis ir labai norėjo mokytis, o Šela nepastebėjau, kad labai būtų užsidegęs mokytis, jam labiau į mano papus patinka veizoti.

Judas. O tu prisidenk, nevesk vaiko į pagundą.

Tamara. Vaiko? Tokie vaikai jau vaikus daro.

Judas. Gana. Noriu, kad tuoj pat išeitum. Panašlauk pas savo tėvus, kol Šela paaugs, tada žiūrėsim.

Tamara. Nėra ką žiūrėti, Šela man priklauso. Pagal įstatymą.

Judas. Žinau, žinau, bet kol kas metus kitus palik mus ramybėje.

Tamara. Gerai, aš lauksiu. Tik žinok, nesumanyk apgaulės, kitaip visiems pranešiu, kad naktį pries išplaukiant Onanui, mačiau tave krapštantis apie valtį.

Judas. Iš kur tu žinai?

Tamara. Matai, dabar pats prasitarei, taip ir galvojau, kad tu kaltas dėl Onano, o gal ir dėl Ero žūties.

Judas. Kad man liežuvį…, ech. Gerai, įsidėk, ką nori kelionei.

Tamara. Man nieko nereikia, tik saugok Šelą, jis mano.

Judas. Taip taip, saugosiu.
 
                                                          XI paveikslas

Tamaros tėvas. Prakeikti žydai, tik ir tyko kaip apgauti.

Tamara. Kas nutiko, tėvai?

Tamaros tėvas. Gerai kad pastebėjau, perku cukrų, žydas sveria, o vaikiščio rankutė, nematyt jo net, už prekystalį mažesnis, bet išmokytas rupūžiokas rankelę prie svarstyklių lėkštės pridėti. Kai pamačiau, kad stvėriau už nagų, žydas tik suinkštė, oi atleisk ponuli, čia Joškė netyčia pasimaišė,  jukš iš čia. Nuvarė jis tą vaikigalį ir ilgai dar manęs atsiprašinėjo. Ir užpylė cukraus daugiau, kad tik niekam nepasiskųsčiau. Tai matai, kaip toj žydijoj.

Tamara. Na tai viskas gerai juk išėjo?

Tamaros tėvas. Gerai, bet vis tiek jaučiuosi čia svetimas, tie žydai tik ir taikosi apmauti, visą laiką turi būt įsitempęs. Ne taip kaip Rosiejoj. Ir tave tas Judas dar apgaus, pamatysi.

Tamara. Neapgaus, aš jį kiaurai permatau, spėjau gerai susipažinti.

Tamaros tėvas. Bet kol kas tai jis atsisako tave išlaikyti, o juk tu turi teisę jo duoną valgyti.

Tamara. Neiškalbėk man duonos kąsnio, tėvai, aš jį savo darbu atidirbu, žiūrėk: ir daržas sukastas, ir namai apeiti, ir dar visiems ėsti pagaminu. O pas Judą kaip tik ir ruošiuosi šiomis savaitėmis sugrįžti, Šela jau kaip reikiant suaugęs, privalės mane į lovą priimti.

Tamaros tėvas. Tas tai taip, dukra, niekas tavęs iš namų ir nevaro, tik nesinori, kad kažkokie žydai mus maustytų. A, beje, kaip tik smuklėje girdėjau kalbant, kad Judas išėjo avių kirpti, ar tik ne į Timną.

Tamara. Tikrai? Tada turėtų pro mus praeiti. Bet neužeis pas mus, esu tuo tikra. Aš pati išeisiu jo pasitikti.
                               
                                                 XII paveikslas

Hyras. Gal užsukime į Enaimą troškulį numalšinti? Beje, niekada neteko ten būti. Juk yra kokia karčiama, ar ne?

Judas. Yra, ir ne viena, bet aš ten neisiu. Kaip žinai, Tamara iš Enaimo, dar pamatys, neduok Dieve, vėl reikalaus Šelos. Nenoriu dar jo atiduoti, anksti. Be to, bijau, kad ir šito sūnaus netekti, jei su ta ruse susidės. Blogą ranką ji turi.

Hyras. Gal skylę?

Judas. Taip, tą ir norėjau pasakyti.

Hyras. Suprantu tave, bet Šelos taip neapsaugosi, jis skirtas Tamarai.

Judas. Tik noriu dar palaukti, jam per anksti. Tu vienintelis, Hyrai, nenusigręžei nuo manęs, kai tuo tarpu visi, net mano brolis Benjaminas, laiko mane kaltu dėl dviejų sūnų ir žmonos netekties. Kaip tai skaudu, o juk juos visus Viešpats pasišaukė pas save.

Hyras. Aš žinau, Judai, tu nekaltas, Dievas to norėjo, prieš jį mes bejėgiai. Ką gi, tada keliaukime toliau. Vis tiek su avimis negalėtume į miestą patekti.

Judas. Bet kažkur netoliese turėsime pasiruošti nakčiai, jau temsta. Tu paieškok geresnės vietos, aš netrukus tave susirasiu.

Hyras. O tu kur?

Judas. Prie vartų užmačiau palapinę su raudonu žibintu. Galvoju, kad tai paleistuvė laukia pirkėjo. Aš jau seniai moters neturėjau po Šūvos mirties. Toli nenueik.

Hyras. Gerai, aš va ten prie upės nusileisiu ir įkursiu stovyklą.
 
                                   XIII   paveikslas

Judas. Ei, moterie! Juk tu esi ten, ar ne?

Balsas. Taip, ko nori?

Judas. Seniai moters neturėjau, leisk į tave įeiti.

Balsas. Kas toks būsi?

Judas. Tau nėra reikalo mane žinoti, kaip ir man neįdomu, kas tu tokia. Taigi, eikim prie svarbiausio.

Balsas. Palauk, bet ką aš už tai gausiu?

Judas. Duosiu tau ožiuką, jei tris kartus mane įleisi.

Balsas. Gerai, kur jis? Parodyk.

Judas. Čia neturiu, ryt atsiųsiu. Nebėgsiu gi atgal dėl ožiuko.

Balsas. Kaip nori, be ožiuko neįsileisiu.

Judas. Ach tu kvaila boba, negi netiki manim, manai apgausiu?

Balsas. Tu neprisistatei, iš kur galiu žinoti, kad tu doras žmogus? Visokių čia vaikšto šiais laikais.

Judas. Tai ką dabar daryti, atgal bėgti? Užjuoks gi mane negyvai, sakys, net paleistuvė mane pavarė.

Balsas. Palik užstatą, atgausi, kai ožiuką atsiųsi.

Judas. Gerai, o ką?

Balsas. Antspaudą, virvę ir lazdą, kuri yra tavo rankoje.

Judas. Kad jį kur galas! Gerai, pasiimk, bet tris kartus pas tave įeisiu.
 
                       XIV paveikslas

Judas. Kodėl tu grįžti su ožiuku?

Hyras. Neradau ten jokios paleistuvės, ir palapinės nėra. Žmonės sako, niekada jų mieste ir nebuvo pasileidusių moterų.

Judas. Taip, bet juk palapinę ir tu matei?

Hyras. Mačiau, bet miesto gyventojai nieko apie ją nežino. Ji dingo.

Judas. Ką gi, taip net ir geriau, savo vardo aš jai nepasakiau, o iš antspaudo kas ten atpažins mane. Tesituri jį, vis tiek originalo su savimi nesinešioju, ten buvo kopija, pasidarysiu kitą. Pasakok, ką dar matei Enaime.

Hyras. Kad daugiau kaip ir nieko, vyno vienur kitur pagėriau, su žmonėmis apie avis pasišnekėjau, tai ir viskas.

Judas. O kam tau paleistuvė, nesakei?

Hyras. Sakiau, aišku. Sakiau, kad permiegoti minkštai neprošalį.

Judas. Apie mane ne?

Hyras. Žinoma ne, juk žinau, kad Tamaros artimieji nugirsti gali. Nesakiau net, kad su kažkuo keliauju, sakiau vaikiščią savo pasiėmęs, anas prie upės bandą sergi. Ir likti ilgam negaliu, nes buvo tokių, kurie būtinai norėjo mane priimti pasisvečiuoti, turbūt pinigą užuodė.

Judas. Na, tai ir gerai, kad taip baigėsi, ožiukas irgi pravers kitam kartui. Dėkui tau, Hyrai, keliaukime tad su Dievu.
 
                                                 XV paveikslas

Benjaminas. Sveikas, brolau.

Judas. Kad tave devintoji banga, ar nesapnuoju? Tiek laiko nesirodei, o dabar staiga užgriuvai neperspėjęs. O jeigu būčiau negerą darbą dirbęs, tai taip ir įkliūčiau su įkalčiais, juk jūs visi manot, kad aš savo berniukus nužudžiau? Šela, tavo žiniai, dar gyvas, pats matai. Prieik, Šela, prie dėdės, drąsiau, jis gi nori įsitikinti, kad tavęs nepaliečiau.

Šela. Tėvai!

Judas. Gerai, sūnau, eik pabūk lauke, mes pasikalbėsim.

Benjaminas. Be reikalo tu taip pasitinki svečius, broli, ne pyktis atėjau.

Judas. Ne pyktis? Tai ko? Svečių pas mane dabar nebūna, tai atleisk, nemoku priimti, pamiršau, kaip tai daroma. Bet sėskis. Pasakok.

Benjaminas. Kaip sakiau, ne pyktis, o pranešti tau naujieną atėjau.

Judas. Aha, naujieną, ir kokią gi?

Benjaminas. Bet pirma turi suprasti ir mus, aplinkinius: pagalvok, vienas po kito dingsta tavo berniukai, nei vieno kapo, ką mes turime galvoti?

Judas. Kad jūra negrąžino, tai ką aš čia galiu padėti?

Benjaminas. Bet kodėl tu sūnų, nemokantį plaukti, išleisdavai vieną į vandenis?

Judas. O iš kur žinojau, kad jis nemoka? Man sakėsi, kad moka. O tu iš kur žinai, kad nemokėjo, gal tik šiaip nesugebėjo išplaukti, gal audra užklupo, a?

Benjaminas. Bela sakė, Eras jam guodėsi, kad reiktų Onaną plaukti išmokinti, nes vieną kartą bežvejodamas audros sulaukti gali ar šiaip kas nutiks. Vis rengėsi pradėti brolį mokyti. Nespėjo.

Judas. Matai, o aš nežinojau. O Eras sudegė, juk pasakojau, ką galėjau prieš Viešpaties valią daryti? Beje, o kaip Bela?

Benjaminas. Regis, atsitiesė po visko, draugauja su viena mergaite.

Judas. Mergaite, sakai? Tai gal tik laikinas paklydimas buvo?

Benjaminas. Ir aš taip manau. Gal ir Erui būtų praėję? Su laiku.

Judas. Matyt, Viešpats kitaip galvojo, gal Eras giliau į tai buvo įklimpęs ir Dievas nematė jam išsigelbėjimo, todėl ir pasiėmė pas save, o tavo Belą išsaugojo, tikėjosi jo pasveikimo. Duok Dieve, kad tai nepasikartotų.  Kur jis dabar, ką veikia?

Benjaminas. Išleidau į Jeruzalę pas vieną dailininką piešti mokintis, sakė turi didelį polinkį į dailę.

Judas. Mokytis – tai yra gerai, gaila, aš to anksčiau nesupratau, būčiau gal ir Erą apsaugojęs. Gerai, pasakok tą naujieną.

Benjaminas. Nežinau, nė kaip pradėti. Tu juk Tamarą išsiuntei pas tėvus, taip?

Judas. Na, o ko jai čia sėdėti, kol Šela dar nesuaugo?

Benjaminas. Suaugo, žiūrėk, koks vyras. Seniai bemačiau, tai vos pažinau. Galėtų jau ir brolių darbą tęsti.

Judas. Tai aš ir neatsisakau, kas priklauso, tai jam ir teks. Kaip tik ir galvoju greitu laiku ją atsikviesti.

Benjaminas. Neskubėk dabar. Netrukus turėtų gimdyti.

Judas. Kaip gimdyti? Paleistuvė! Tai ji išėjo, kad su kitais paleistuvautų?

Benjaminas. Taigi, ne pati išėjo, tu ją išsiuntei. Čia likusi su tavimi ir Šela, gal nebūtų į šoną vaikščiojusi, vis tik po tavo priežiūra?

Judas. Kokia gėda! Reikia ją būtinai sugrąžinti ir nubausti, kad tokią nešlovę mano namams užtraukė.

Benjaminas. Aš kaip tik rengiuosi į Timną avių kirpti, pakeliui galėčiau ir į Enaimą užsukti, pažiūrėti, kas ten ir kaip.

Judas. Taip ir padaryk, broli, ir atvesk ją čia nukirptą kartu su avimis, aš tau atsilyginsiu už triūsą.

Benjaminas. Iki, Judai.
 
                                        XVI pavaeikslas


Tamara. Ko atėjai, Benjaminai?

Benjaminas. Sužinojau apie tavo nėštumą ir atskubėjau.

Tamara. Pavėlavai. Nėra to nėštumo, kaip matai, dvyniai gimė.

Benjaminas. Mane atsiuntė Judas, kad parvežčiau tave ir tu būtum teisiama, o po to sudeginta, kaip pasileidėlė.

Tamara. Tikrai? O kodėl jis mane išvijo ir neleido už manęs Šelos, kaip privalėjo?

Benjaminas. Jis būtų davęs, bet norėjo šiek tiek palaukti.

Tamara. Kaip manai, iš kur sužinojai apie mano nėštumą?

Benjaminas. Kaip iš kur? Žmonės pasakojo.

Tamara. Tai aš paskleidžiau žinią, kad paskutinėmis dienomis Judas sužinotų apie savo vaikus. Tiesa, nežinojau, kad gims dvynukai.

Benjaminas. Palauk, tu sakei Judo vaikus. Ką tu turėjai galvoje, moteriške?

Tamara. Pažiūrėk į šituos daiktus.

Benjaminas. Na, virvė, lazda, antspaudas... palauk, užtepk derva ir prispausk prie drobės. Taip, tai Judo antspaudas. Bet ką tai reiškia?

Tamara. Paklausk brolio, jis turėtų atsiminti šituos daiktus, juk paliko man kaip užstatą vietoj ožiuko. Ir dar, pasakyk, kad berniukus pavadinau Perecu, jis pirmas gimė, ir Zerachu. Zerachas gal būtų ir pirmas buvęs, jau iškišo rankutę, pribuvėja spėjo raištelį ant rankos užrišti, bet paskui ją atgal įtraukė, o tada išsiveržė Perecas, Zerachas, pažymėtas raudonai, pasirodė vėliau. Tai ir viskas. Jei norės pripažinti savo vaikus, tegul atvyksta. Tik jam asmeniškai juos atiduosiu.