Mano lūkesčiai –
Tavo kolekcijoj būtojo laiko drugiai.
Prie kartono už stiklo juos laiko 
Maži margagalviai smeigtukai
Ir besapnis jų miegas,
Nes gebi pasigaut, nesužeist.
Pasiėmęs vartai ir grožiesi, 
Kol spalvos visai neišbluko.
Ar tau reikia jų skrydžio, 
Jeigu pasmerkei geismą gyvent?
Tu tariesi esąs jų valdovas ir viešpats
Lyg Dievas.
Kaip norėčiau atgyti menkutei akimirkai bent,
Iš už stiklo sugrįžti į kvepiančias vasaros pievas!
Bet nesukliba ietis smeigtuko,
Trupa duklėmis trapūs sparnai,
Jų žiupsnelis nukloja paviršių gruoblėto kartono.
Mano lūkesčiai...
Kam tu laisvūnus drugius sugavai?
Kad pakeltų nuo žemės mus du,
Jų sparnelių membranos per plonos.