Už langų susirinko tamsos ir žiemos gaivalai,
Pasalūniškai švokščia
Ir paišo ant stiklo žėruojančią grafiką šerkšno.
Lyg verčiausi būties
Privalėtų maskuotis žilai,
Lyg klasta užmaršties
Šiąnakt užtvenkė gyvastį jausti bei verkti,
Lyg uždarė po sausledžiu,
Lyg paskandino pusny,
Tarsi dingo pūgoj
Sustabdytų versmių orientyrai,
Lyg turėčiau dvejoti,
Ar tu manyje dar esi,
Ar yra naktyje
Varčios, durys ir nors užrūdiję, bet vyriai?
Vėtra šėlsta.
Per kūną pagaugai. Drebu
Lyg vos vos ant gyvybės šakos besilaikantis epušės lapas.
Tu manai, nežinau, kaip išeit už esybės ribų?
Šitą naktį žiemos,
Kada kraujas nuščiuvęs nė žodžio nesako?
Ne.
Labai patogu, kada sapnui nereikia užmerkti akių,
Kai vėl plazda drugiai manyje
Vos aš sukuždu tavąjį vardą.
Tarsi glamžyčiau guoly paklodę –
Baltumą pusnies aš liečiu
Ir po ja vėl versmė,
Nusimetusi sausledžius, verda.