Tai skubėčiau į ten, kur auksiniai laukai,
Kur sapnuojasi pienių kalva.
O virš jos tik dangus, debesų patalai,
Kur dar žydi tikrai Lietuva.
 
Tai skubėčiau į ten, kur laimingas žmogus
Myli žemę, jai nieko negaili.
Išpurens ir apsės, o nukirtęs javus,
Vėlei rudenį suaria dailiai.
 
Tai skubėčiau į ten, kur dar kaime dainuoja,
Kur krykščia vaikai tarp gėlių,
Kur lakštingalos gieda, o gegutės kukuoja
Metų daug, kiekvienam su kaupu.
 
Gal dar teks, pienių kalvą surasiu,
Žaliam berže gegutė kukuos,
Ryto tylą svaiginančią gersiu
Ištuštėjusio kaimo namuos.
 
O gal ne?
Gal artoją sutiksiu,
Virš galvos jam skardens vyturys.
Grįžęs, ponams iš Vilniaus rašysiu:
Neužverkite kaimui duris!