Mintys gyvos, bet pamėginus užrašyti, jos tarsi išblunka, jų nelieka. Ar dabar jau visada taip ir bus? Jaučiuosi dėkinga sau, kad dar laiku užrašiau bent menką jų dalį. Man užtenka to, kas užrašyta, ramu, žinau turinti sukrautą archyvą ir kai pajaučiu, kad prireikia kažkurios mintelės, gal eilėraščio posmo, gal prozos pastraipos, mintyse pamatau ją, net žinau, kurioje puslapio vietoje ji užrašyta, tada susirandu tekste ir skaitau, skaitau, kartais rami, kartais juokdamasi, kartais verkdama. Tose eilutėse nebūtinai yra tiesa, bet man jos reikalingos tokios. Tos mintys gyveno many nuo vaikystės ir tarnavo jungtimi tarp manęs ir pasaulio. Visada jaučiau – jos kada nors ateis žodžiais, išjaustos, išgyventos, mano. Man tikros, net jei niekieno nesuprastos, bet dėl to nesikremtu – man jų užteks tiek ir tokių, kiek yra. Jų bereikės vis mažiau, jos nyks, bluks, kol beliks kelios ar tik  viena, kurioje sutilps viskas.
Dabar skaitau kitų parašytas knygas, kritiškai, nei verkdama, nei juokdamasi, kaip skaitydavau vaikystėj. Jų, tų kitų, man nežinomų autorių knygų dabar tiek daug, jos storos, popierius dažniausiai prastas, viršeliai, iliustracijos kažkuo panašios. Pažiūrinėju, pavartau, o skaityti gaila laiko – visa tai žinoma, tik vardai ir veiksmo vieta kitaip vadinasi. Siužetas ištęstas – viską pasakyčiau keliais sakiniais, bet taip turi būti, skaitalo turi būti daug. Visa gudrybė – išlaikyti skaitytojo dėmesį. Labai retai patikiu, kad tai, apie ką rašoma, tikrai buvo. Sugalvota!
Pasakos taip pat sugalvotos, o jaudina.
Daugybė minčių pasikartojimų. Imu nervintis, bet jei ištveriu skaityti iki pusės knygos, paaiškėja, kad ir tų pasikartojimų reikia – sugalvota, bet mokamai. Veltui honorarai nemokami. O gal moka už žodžių skaičių?
Autoriai ramūs, žino, kad parašyta taip, kaip turi būti, ir nebaisu, jog sutiktas koks žmogelis, jos raštų kurio nors veikėjo prototipas, o gal tik sau įsikalbėjęs, kad taip yra, ims priekaištauti, kodėl neteisybę rašo – juk buvo visai ne taip. Ir ji žino, kad tikrai buvo visai ne taip. Bet buvo!
 Geras rašytojas sugeba parašyti taip, kad skaitytojas patikės nebūtu ir paaiškėja, kad tas nebūtas yra svarbesnis už realybę.
Žemaičiuose yra toks įdomus žodis – priduoti.
 
Buvo bene antri ar treti mano darbo metai, visai neseniai apsigyvenau Žemaitijoj. Nepažįstami žmonės, nesuprantama kalba – kasdieniai atradimai.
Pavakarė. Kaimo ligoninėj įsivyravo tyla, tik kažkurioj antro aukšto palatoj negarsiai dudena prislopinti vyriški balsai – ligoniai kalbasi. Girdžiu pasakojimo intonacijas, bet žodžių prasmių nesuvokiu. Ach, tie pašnekesiai palatose!
Pro atviras kabineto duris be garso prašmėžavo lankytojai, matyt, šeima, pusamžiai tėvai ir du paaugliai sūnūs. Suprantu, kad pas Pranuką į gretimą palatą,  neapsiriksi, toks panašumas per tris kartas.
Susižvalgom su sesute – ne lankymo metas, bet matom, kaip lėtai iš stotelės išsuka autobusas. Mudvi žinom, kad jis vienintelis nuo Laukžemės pusės ir kitokiu laiku atvažiuoti nėra kuo, o Pranukas taip laukė atvažiuojančių. Tegu pabūna, pasikalba. Juk nebeilgai Pranukas bebus, tik jis to nežino – neklausė manęs, tai ir nesakiau. Namiškiai žino.
Pradžioj jie kalba tyliai. Paskui Pranukas juos pertraukia,  jo šneka vis garsyn, garsyn, jau ir aš suprantu, ką kalba, netrukdo nė gryna žemaitiška tarmė.
Mudvi su sesute  klausomės, pamiršusios savo tvarkomus popierius – kaip Pranukas, kai tik sugrįš iš ligoninės, imsis namo statybos. Jis jau seniai apie tai galvojęs, o čia papuolęs turi daug laisvo laiko, tai viską apsvarstė. Liepia anūkams pasiimti parkerius ir visus jo nurodymus užrašyti, visų balkelių, lentų išmatavimus, kiek kokios medžiagos reikės, kur teirautis nupirkti. Dabartinė troba tikrai per maža, o pamatai kiauri. Anūkai jau dideli – kurs šeimas, o kur gyvens?
Namiškiai tyli. Ne kuris anūkų, o motina įeina pas mudvi pasiskolinti parkerį, popieriaus. Įeina tyliai, paskui save priverdama duris. Grįžteli atgal, norėdama įsitikinti, ar ligonis nenugirs, suima mano ranką abiem įdiržusiom, stipriom savo rankom ir maldauja:
– Daktarėle, tik nesakyk jam. Jis numirs, jei pasakysi. Priduok, ką jis besakytų. Priduok.
Nereikėjo nė kad kas paaiškintų to žodžio prasmę, iš karto supratau. Kai  namiškiai išvažiavo, užėjau į palatą, prisėdau greta ir mudu su Pranuku ramiai, patyliukais kalbėjomės. Ne, ne apie ligas, apie pokario, jo jaunystės metų vakaruškas kaimuose. Kai netikėtai įsižiūrėjom viens kitam į akis, supratau, kad jis viską žino, tik vėl nukreipė  kalbą visai kitur, jis man, o ne aš jam pridavė nežinąs.
Talpus žodis.
Dabar mintiju, ar bereikia man kalbėti, garsinti savo mintis. Gal jos taip pat žeidžia skaitančius, mane mylinčius žmones. O gal prieštarauja daugumos nuomonei? Išduoda tai, kas man šventa?
Gal jau metas ir man priduoti, kad nieko nežinau, nesuprantu, ir pakalbintai pasakoti liekantiems apie vaikystę, jaunas dienas ir ateities darbų planus. Darbų, kurių nebedirbsiu.