Po nakties užu slenksčio nepaliestas pėdsakais plotas.
Teks nuspręsti, kur eit, nesimato nei tako, nei kelio.
Teks pasverti iš naujo, ką imti, ką duoti
Tiems, kas liko toli, tiems, kas belsis užklydę sušalę.
Šiam naujam baltume nedrąsu traiškanoti žadėjimais – 
Byra žodžių lukštai, kai po marška sugulusios esmės.
O juk reikia nedaug – tik atverti viens kito kalėjimą
Ir žiemos vidurys taps gyvesnis, dosnesnis, džiugesnis.
Ten, už lango, pūga. Atskirtis dienai, dviem, bet ne amžiui.
Ji nurims, aš žinau. Ir takus, ir kelius atgaivinsim.
Net nukritęs dangus lyg paklodė meilužių suglamžomas
Vardan tėkmę sulos brėkštant sausiui pajutusių tvinksnių.