Užsiėmimas bergždžias
Pasakoti apie vėją laisvą virš plačių laukų
Tam, kurs kas dieną
Į plaučius įtraukia šimtą kartų iškvėpuotą orą.
Ta patirtis, gyvensena, ta realybė
Gentainių tiek skirtinga, 
Jog nebepadeda susikalbėti ta pati kalba.
Kas patikės tavim,
Kurs bando būtį perprasti už miesto avilio ribų?
Pavienio EGO aikčiojimai, džiugesiai, euforija ir atradimai – 
Tarp išaugtinių rūbų ir vaikų žaidimų.
Dabar vertybė – skaidytojų triūsas,
Ištraukiantis tiesas ne iš pirminės,
Bet iš antrinės ar tretinės žaliavos.
Palaimink, Dieve,
Pastangas per išvešėjusį ir putlų sąvartyno kalną
Pasiekti gyvą dirvą ir bent lašą ne užnuodyto vandens.
Ei, jūs, naivieji,
Sumanę glaustis prie krūties 
Nebegyvenamos – nužudomos gamtos,
Nebevapėkite maldų
Ir apeliacijų į protą ar į sąžinę –
Civilizuotų nupirktųjų kalboje tų sąvokų seniai nėra,
Kaip ir žolės šiurenimo ant nupėduoto bruko.
Tai ir yra visko griūtis,
Išvarymas dievų ir sielų iš bažnyčių.
Neliko priešų,
Nes nėra savų tarp musių, erkių ir uodų.
Verkiu.
Man gaila prarastųjų darbininkių bičių.