Kai lėtai tarp pirštų smėlis byra,
pačiais jų galiukais jaučiu:
Dievas šalia manęs tikrai yra.
 
Ir tada iš manęs išeina kartėlis,
ašara tyra žemėn byra:
skambinu Šopeno liūdną maršą.
 
Matau iš kelio pasukusį vyrą,
kuris užsivilkęs baltą maršką
eina čia per smėlį karštą.
 
Jis neša man iš dangaus laišką,
kuriame parašyta:
tik įkopęs į kalną gausi lietaus.