Važiavau ankstyvą rytą 
Iš Pašilų į Žirmūnus. 
Devynioliktame trūle 
Liaudis buvo susigrūdus. 

Konstitucijos prospekte 
Durys plačiai atsivėrė, 
Ir – na, jūs tik pamanykit! 
Ji atėjo, vėl atėjo! 

Ji įlipo tarsi vėjas, 
Švelniai dvelkiantis gaiva. 
Prie manęs vėl atsisėdo... 
Kūnu vaikšto elektra! 

Mobiliaką išsitraukus 
Kažką skaitė visą kelią... 
O manoj širdy – taifūnai! 
Vai, kokia graži panelė! 

Vėl prisiminiau tą rytą, 
Pirmakart kai sutikau 
Šitą tobulą merginą. 
Ją iš tolo pajutau. 

Nepajusti sunku buvo – 
Aromatas iš toli 
Sklaidėsi kaip eleksyras, 
Degino liepsnas širdy. 

Tas kvapelis tikros silkės 
Man sukėlė apetitą – 
Pagalvojau, kas čia kvepia? 
Kas praskaidrino man rytą? 

Ir po to kai supratau aš, 
Nuo ko sklinda tas kvapelis... 
Širdis buvo sudaužyta! 
Karštas užgimė jausmelis. 

Naktimis aš nemiegojau, 
Ir spėliojau ištisai: 
Gal ji kartais kulinarė? 
O gal tokie kvepalai? 

Ir kas rytą josios laukiau, 
Kad įliptų toj stotelėj, 
Kad vėl nosį pakutentų 
Tas pažįstamas kvapelis... 

Štai vėl sėdi ji šalia! 
Prakaituoju nejučia. 
Noriu ką nors pasakyti, 
Tačiau kaip dabar išdrįsti? 

Negaliu – raustu, nervuojuos, 
Nerandu aš gražių žodžių. 
Gal paklaust, kodėl silkutės 
Kvapą gardų aš užuodžiu? 

Ir sukaupęs visą drąsą 
Jau paklausti jos norėjau, 
Bet... Troleibusas sustojo, 
Ji pakilo ir išėjo. 

Viena stotele anksčiau! 
Nusivylęs aš likau. 
Taip užkalbinti norėjau, 
Tačiau nieko neišėjo. 

Teks vėl laukti kito ryto, 
Kai silkute vėl pakvips... 
Vėl mana širdis kankinsis, 
Kol į trūlą ji įlips. 

Tokios yra meilės kančios – 
Vien tik ja aš gyvenu. 
Šaldytuvą atsidaręs 
Uostau silkę ir verkiu...