Ar ne dangoraižio pastogėje užstrigo liftas,
Tau jam bebūnant, besvajojanti močiute?
Ar velnias nešė? Ko lendi iš rūsio?
Visi rytai prasideda ne su kavos puodeliais, su jų šukėm.
Paliksi savo trečią koją kur kertėj, nugriūsi.
Senolių paskirtį tu išdavei. Už mylimus meldeisi?
Ar tavo galvoje sumišusioje tebegroja tango?
Žvalgaisi flirto ir aistrų, kurios išblausėjo kadaise,
Kada suaugusiųjų žaidimus anūkai tavo bando?
Bijai patyčių daug mažiau, negu vienatvės.
Ji, nelaboji, ir užkėlė į dangoraižio palėpę,
Nes rūsio prieblandoje nieko neįžiūri akys
Gal jo troškioj tamsybėje su Giltine jau sėdit dviese?
Tikiu, iš apmaudo šis nematuotas šėlas,
Daina ir šokis lig pamėlinyjimo.
Žinau, kad jausmo ilgesys tave labai aukštai iškėlė.
Matau, jog tu verki. Užstrigusiam lifte sakai, kad lietūs rudeniniai lyja.