Kas yra tas jausmų ilgesys?
Gal jis beldžias į pašalio pašalą lyg atidrėkę lašai?
Skaidrūs, skaidrūs,
Kol kas nešmenų nė iš kur nesurinkę.
Tai juk mūsų žiema,
Kai tyli ir tu nieko manęs neprašai,
Tiktai buitį iš įpročio vangiai be geidulio minkai.
Neišsitariu, kaip oda karceriu tapusi man.
Padorumas pasmerks,
Jei aistras tarsi vilkė iškauksiu.
Tai tik tirpsmo lašai
Į kažką garsiai muša din, dan,
Tiktai vėjo glamonė nuslysta 
Per žilstančius plaukus.
Nesiširdyju, ne.
Paskutiniais fontanais tai kraujyje šoka sula.
Tarsi kaltas 
Į šalį tu nugręži nekibirkščiuojantį žvilgsnį.
Tai, deja, ne ženklai
Besibaigiančios mūsų žiemos.
Kas nesudegė greit, geba perštinčiu ilgesiu smilkti.