Argi svarbu, kad tik šerkšnu
Nakties gelmių sapnuos pražysta mūsų sodai?
Kad žodžių atsargos
Tik bekartojamoms maldoms?
Kai dalgis Giltinės, kaip niekad pagaląstas,
Pjauna visą plotą,
Pats Dievas kraują pakvietė kibirkštimis gyvom.
Yra ašis, 
Yra toks begalinis siūlas – meilė.
Parodyk, ko išsižadi dėl jos,
Ką dovanoji jai, kaip skaisčiai tu jos ilgesiu degi.
Tai bus pavasario užuomina,
Nors dar tamsybės vangiai sklaidosi,
Bet tu skaičiuok, skaičiuok
Ir vėl skaičiuok, kiek pumpurų randi many.
Dabar abu sapnuosime beplūstančią būties nektaro upę,
Kol horizontas už nuogų miškų
Ištvins droviais tirštais gaisais.
Ar kryžius selgia mus?
Ne, mes prie Žemės – Motinos pasilenkėme,
Mes prie gimtosios savo klupome,
Gal esam pririšti prie jos labai tvirtais mazgais?