Kvieti mane pabalansuot ant lyno virš bedugnės?
Tai ne narsa – savižudžio šėlionės.
Ir kas iš to? Ar verta garsiai būgnyt?
Argi taip elgiasi neišprotėję žmonės?
Tačiau tu erzini, tu pataikauji, provokuoji.
Po lašo lašas: Tu bailė. Ar drįsi? 
Ir aš einu, nebežiūriu po kojom,
Vardan užgimusio aukos – vampyro ryšio.
Žiūrėk, juk kristi, tas beveik, kas skristi. 
Įtikinėji tu mane ir gundai,
Kol išgaruoja gintis mano ryžtas.
Instinktai tyli, o azartas bunda.
Taip, mudu skraidome. Kaip dvi klajūnės vėlės,
Kurių nepriima nei šiapus, nei Anapus.

Tai, laimei, sapnas.
Mano pagalvėlė
Nuo skrydžio ilgesio kodėl tikrai sušlapus?