Deja, tu – ne žydėjimas. 
Gal mano sodų šerkšnas,
Kai žvilgesys nors prabangus, negyvas?
Jei ir tave sapnuoju atsimerkus, 
Ne tau sujudo ramūs kraujo syvai.
Manai dabar, kai aš sena, apžilpus
Nebeatskirsiu rojaus nuo skaistyklos?
Seni voratinkliai lyg pakaruoklių kilpos
Ir keistas raštas po nakties ant stiklo.
Balta drobulė... Argi ji vestuvėms?
Po ja atgulsiu, kai kvėpuot nustosiu.
Tu – ne žydėjimas,
Labiau, nei aš, uždžiūvęs.
Su kuo kalbu?
Su kiemo beržo tošim.
Iš pilko debesio
Baltų muselių spiečius
Jau nebetirpsta ant galvos užkritęs.
Ko dar norėčiau?
Kad ir vėl žydėčiau,
Kad raustų drovesiu pirmasis mūsų rytas.