Neišvengiamai artyn Kalėdos,
Lovelasui Miciui rimtos bėdos.
Ką padovanot meiliai katytei,
Kad galėtų ją šalia matyti?
 
Ką ji mėgsta, ko net nepakenčia?
Kada jai pavydas kelia kančią?
Brangenybių daug jau dovanota,
Betė vis terorizuoja protą.
 
Užsimano to, ką turi kitos.
Taip prasideda kiekvienas rytas!
Jos vaizduotė baisiai įnoringa –
Visada kažko lig laimės stinga.
 
Micius lyg papūga kantriai mokos, 
Kad ištartų frazę šią be broko:
– Miela mano, visko tau užtenka!
– Širdį atiduodu, siūlau ranką.