Taip garsiai kala laikrodžių rodyklės,
kada į tylą pasinėręs rytas,
kada ruduo nuo medžių jau lapus nuskynęs,
nuogais kamienais lyg laike sustingę rymo.
Ir vėl mintis užvaldo lyg kažko laukimas,
gal balto sniego, gal kalėdų, kurios ateis
pramynusios snieguotą brydę,
su viltimi vėl dienos rėdos.
Tokia pilka rimtis, tik paukštis suklykia rytinis,
perskeldamas rūkuotą tylą, ir vėlinių žvakelės dar rusena,
tokia menka ugnelė šildo kapo tylą.
Tarsi jame kažkur giliai širdelė vėl atgyja
ir rodos, kad nėra čia mirtinos tylos,
prisiminimų lietumi vėl lyja apie išėjusius,
negrįšiančius jau niekados.
Sekundės laikrodžių rodyklėm bėga
ir neša mus banguota laiko jūra,
ir vėl mintis užvaldo lyg kažko laukimas,
gal žiedo, kuris prasiskleis, per laiko upę vėl pavasariui atskridus.

2018-09-09