Nesolidu išeiti lūkesčiais nuogais
Poravimosi šokt šokius ir pripėduoti Advento drobulę.
Tik mumijos ant vaismedžių šakų.
Kas jų galėtų geist?
Tie, kas tarp žemės ir dangaus,
Kas kojomis į priekį neatgulę.
Nepasiduodu.
Ar girdi, Aukštybių Viešpatie?
Nė velnio!
Tu atkakliai man siūlai vienuolyno celę, atgailą ir maldą,
Nors prilipdei prie prie šono
Be deguto kitą nuodėmingą.
Girdi, kaip rėkiame ir kaip bendrystę skaldom?
Iki nebejudam – 
Lyg mirštam, lyg užmingam,
Tačiau sapnuos dar šokam su vėlėm suktinį,
Kol paryčiais prabundam prakaituoti.
Toks liesas pasninkas –
Net mumijas sode kažkas iki vienos nuskynė
Ir sausą klevo lapą.
Gal būt gėdai užsikloti.
Paspirgink speigu,
Gal sula uždus ledėkuos.
Užkimšk kraujagysles rieškutėm pilko ižo.
Vis tiek aš celėj.
Nebereikia nieko.
Raustu, 
Saulėtekis
Ir sausas lapas plyšo.