Kodėl ant laktų lūkesčiai ilgam seniai užsnūdo?
Lyg dangiška mana geismus bus primaitinus sočiai.
Tamsybė pančioja. Tik mūsų laikas skuba,
Nes mudu atmenam, kaip imti, bet ne duoti.
Iš taško daugtaškis...
Lyg pauzė būtų orlaidė,
Viens kitą radę kad savy nedustume.
Pūgos nakty klausytis imam baugščiai –
Kai kūnas žvarbsta, siela ieško būsto.
Ne savo Ego. Ta būda patikrinta.
Atverki glėbį, leiski į bažnyčią.
Dangus per naktį krenta, bet neiškrenta.
Jei šuns pasigailiu, ar lūkesčius išvyčiau?
Lai tupi, snaudžia taikiai susiglaudę
Ir teskaičiuoja vienas kito tvinksnius.
Nors nesamdei, aš būsiu tavo slaugė,
Tik siaučiant pūgai būk per vieną žingsnį.