Nors už lango tvyros dargana niūri,
Nesustok, neleisk jai giliai įleist šaknis,
Juk dar likusius žodžius be atvangos renki,
Tikėk, jų aidėjimą priims tava savastis.
Būties ramybė niekada jau nesitrauks –
Laikas skubėdamas primins nueitus etapus,
Kurie pilnatyje tarsi šešėliai dar šmėkščios
Ir primins – tu dar čia – į pabaigą kelias sunkus.