Praplyšus properšai rytuos, prisiminiau,
Kaip augalo didi kantrybė laukia giedrumos,
Bepleiskanojant žiemiškiems niūriausiems debesynams,
Kaip ji sulaukia permainingų vėjų,
Išblaškančių snūdžias miglas
Ir atveriančių pumpurą bei grūdą spindulių.
Argi tiek daug rievių ant mano gyvuonies užtvėrė būsimo atsibudimo žinią?
Ko aš riečiuos? Ko pasiduodu? Ko lyg bemirštanti guliu?
O taip, dar nepasiektas pats tamsybių gąsdinantis dugnas,
Dar jokio judesio, virpėjimo,
Nei orientyrų, anei šlamesių,
Tik tvinksniai, nerimo paskatinti, 
Įsidunksėjo lyg karių orkestro būgnai,
Tarytum klausdami,
Kodėl ne vasaros medunešį sapnuoju, o sieloj demonus veisiu?
Žara ant skruostų drovesiu skaisčiu nušvito
Lyg aš ne properšą rytuos mačiau,
Bet Viešpaties viltingą pažadą – 
Sulauksiu
Ne tik saulėgrįžos šitos, bet ir medunešio dar kito.
Ir patikėjau, sukrutau –
Juk sielos demonus turiu išsivalyti iki sausio.