Ar begalioja tau tie priesakai,
Kurie apkerpėjo manąja patirtim?
Tavi daigai turės jau kitą grumstą skelti.
Gal tai, ką dauginau, 
Tu sumanysi padalint,
O buvę nuoplenai pavirs į nematuotą kaltę.
Ne, ne membranos mus išskirs,
Ne vienys du krantai,
Kurie žiūrėdami į vienas kitą bus užmiršę tiltus.
Staktas be durų kam užrakinai?
Aš atsišliejau ne nutvert – sušilti.
Dabar žinau,
Kad eisi kryžkelėje vėjų paieškot,
Kad žodį merksi plaut į ašaras ir kraują.
Nesuturėsiu.
Maldos mano pilkais šešėliais seks tau iš paskos,
Nes mylimiausius saugoti kaip esmę
Nei pamirštu, nei liaujuos.
Kalbėt nereikia.
Vaike, eik, gyvenk –
Kažką sukursi, o kažką pakeisi.
Iki nokimo, iki pat rudens,
Kada nebeskrendam, bet burbam apie laisvę.