Aš jaučiuosi kalta. Įdienojo.
Tavo balsas ilgai dar skambės.
Koks gi bus be tavęs man rytojus?
Truks pavasarį ryto žvaigždės...
 
Ir mėnulis atrodys nublankęs,
Rasos kris,bet neguos jos manęs.
Tik pageltusios rudenio lankos
Man sapnuosis ir kelias nuves
 
Prie beblėstančio laužo, kur beržas
Spindi auksu lyg ta žarija.
Mano mintys ir tavosios kertas.
Jau tokia mums paskirta dalia.
 
Tu nutolsi su rudenio vėju.
Aš klausysiuos naktinės tylos.
Man atrodys – tu ką tik išėjęs
Vėl sugrįši ir laikas banguos,
 
Švelniai bers mums į glėbį jaunystę
Ir lašai spindulių vėl žydės,
Ir abu vėl norėsim paklysti,
Ir abu vėl ieškosim žvaigždės.