Nakčia girdis geriausiai, kaip guodžiasi
Lango stiklui pavargęs lietus.
Ir į debesį vieną pajuodusį
Virsta gruodžio sušalęs dangus.

Toks tas metas, kada nesuprasi,
Ar jau temsta, ar dar tik aušra.
Gal ir turi taip būti… tikriausiai,
Kaip gyventi, juk žino gamta...

Tyli paukščiai ir aš leisti noriu
Savo žodžiams dažniau patylėt.
Neburbėti, nekeikt prasto oro –
Juk ne man jį pakeisti vis tiek...

Tai toks metas, kada reikia leisti
Savo žingsniams skubėti lėčiau.
Tačiau priešingai viskas... Ar keista,
Kada tenka iškvėpt – pavargau...

Nakčia girdis geriausiai, kaip guodžiasi
Gruodžio lietui klajūnė dvasia...

2018 m. gruodžio 8 d.