Beldžias lietūs, ūžauja vėjai
tarsi godotų – laikmečiui tu pralaimėjai,
tik gyvasties ugnelė prigesus rusena,
deja, naikina ir tavąjį minties peną.
Nuožmus rudens žvilgsnis skverbias į būtį,
kovoj su vidiniu pasauliu bandai nepalūžti,
lydėjęs likimas palieka skirtąją dalią,
siela paklūsta, nors jauti – širdyje gelia.
Žinai – nepritampi prie šio pasaulio vingrybių,
esi atklydus iš praeities kitokių duotybių –
laimei, vėjai tie patys ūžauja, šėlsta –
kodėl dar vis mąstai? Tampa apmaudžiai keista.

2018 m. lapkritis