Caksi! Caksi vis... 
Caksi, pakaustyto arklio kanopos
į akmeninį grindinį
nusižudžiusios,
kad pamaitintų save,
nakties tamsoje,
kurioje gali tik užuosti
viską apvilkusį rūką.
Caksi taip geliančiai lėtai ir skausmingai,
caksi per ausų būgnelius
sėdamos gyvastį –
Rūkas geriasi į odą. Padengia visą.
Aprengia rūko skafandru,
o kanopos vis caksi
kaip kalamos vinys į karsto dangtį
ir su kiekviena jų darosi vis sunkiau.
Baimė panardina į drėgmės prisodrintą orą,
į negimusio ryto įsčias
ir drauge su nakties rūke pasiklydusios 
vilties orgazmu išspjauna gyventi.
Akys nespėja. Negali atsimerkti.
Prilipę akių vokai, pilni traiškanų,
plyšta tik po to, kai atpylus varganą skrandžio turinį
kūną apima konvulsijos.
Tik po kelių akimirkų vėl yra jėgų
šiek tiek kilstelėti ranką,
kad ši pridengtų rūko apimtas akis
nuo kažkaip į viso pasaulio užmirštą landynę
įsiveržusios saulės.
Galvoje nėra nieko,
tik arklio kanopų caksėjimas – prisiminimas
kito pasaulio, kuris sugrąžino gyvybę mirusiam.
Lėtai ranka nuslysta nosimi, kol pasiekusi lūpas,
trindamasi į poros savaičių žilstelėjusius barzdos šerius
nubraukia prie jų prilipusius vėmalų likučius.
Prikeltas kūnas keliasi ir eina,
kad papasakotų kitiems tai, ką matė.
Ir kiti juo tikės.
Bus tokių, kas žavėsis juo,
nes niekada patys neišdrįstų to patirti.
Stebuklas!
Miręs žmogus – prikeltas kūnas
nebešliaužios gatvėmis. Vaikščios.
Caksi arklio kanopos...
Tik arklio niekada nebuvo.