Nenusisuk, neišsigąski vėjo bučinių,
pasižiūrėk, kaip mūsų laiko burės tolsta,
kaip rūkas apkabina tolstančias dienas,
kurios išplauks į savo uostą.
Jau niekada negrįš, nes kelias tik į tolius
vis vingiuoja.
Ir išlydėsime į rudenį kasmet nugeltusius lapus,
kamienai liks stovėti juos tik apraudoję.
Į žemę įsikibę kojomis tvirtai, joje nurims,
kai gyslomis nustos tekėjęs kraujas,
o rankomis jau nebelies dangaus, jis per aukštai,
lai lieka paukščiams, lekiantiems į tolius.
Peršlapęs liūdesys vėl medžiais sliuogia,
kamienais rieda skaidrios ašaros būties,
susigeria į žemę, samanas ir ten palieka,
kad vėl nubustų, kai tava žvaigždė neužtekės...

2018-07-07