Per tavus jutimus gersiu laiko putojančią slinktį,
Kai aistros nušviesti drovesiai būtą gėdą pames.
Ar viršūnėj giedot, ar vienatvę pasuolėje inkšti?
Bent nujaust ar gali, kaip netramdomai trokštu tavęs?
Tai kerai bučinių ar aš vandenį jūros išgėriau,
Kai suskirdusiom lūpomis alpulio mirksnį liečiu?
Jau dabar nesvarstau, kas ištiko – ar blogis, ar gėris?
Nes nėra pabaigos, tiktai tūkstančiai skrydžio pradžių.
Kas ten, tavo gelmėj? Ten skandintis neriu be atodairos.
Ištirpau it pusnis, kad pašokčiau sulos fontanu.
Ar draudimas padės, jei pavasaris nunešė stogą?
Taip, esu apdrausta atminimais putotų dienų.